Mačiusieji dramaturgo Boriso Dauguviečio pjesę „Žaldokynė“ tikriausiai dar prisimena vieno jos personažo ištartus žodžius: „tik tamsa ir alus, tik alus ir tamsa“. Daugelį jie tik prajuokino. Deja, kadencijomis kelnes į kėdes blizginantys valdžios atstovai tokių juokų, atrodo, nesupranta. Jų tikslas griežtas: kaimiškas tradicinis alus turi būti sunaikintas. Nesvarbu, kad tamsa yra juoda ir bauginanti – brangstant elektrai prieš ją vis tiek nelaimėsi. Be to, ji dar naudinga. Ir ne tik vagims.
Tuo tarpu kovoti su alumi daug paprasčiau. Tereikia parengti ir tėkšti dar vieną kitą „mielą dovanėlę“ smulkiesiems aludariams. Bet tokią, kad patys suprastų, jog atėjo laikas uždaryti savo bravorus. Neliks aludarių – nebus ir alaus.O kas negali be jo gyventi, nusipirks prekybos centruose stambiųjų daryklų alaus produktų. Pasikeis viena gyventojų karta ir niekas nė nebeprisimins kaip kaimiškas alus buvo daromas. Dar greičiau pamirš ir dėl to labiausiai pasistengusius politikus. Vyskupo A. Valančiaus šlovė jiems negresia.
Naikindami netapsime įdomesni
Ar sunaikinus pasvalietišką alų mūsų kraštas tikrai taps šviesesnis, įdomesnis, turtingesnis? Bendrovės „Ustukių alus“ direktorius Algirdas Vasiliūnas neabejoja, jog rezultatas bus priešingas. „Valdininkai turėtų suprasti, kad viską naikinant ir griaunant sukurti kažką gero neįmanoma. Naminį alų darė mūsų seneliai, tėvai ir niekam tai netrukdė. Be reikalo kaimiečiai alaus nedarydavo. Atsimenu, kad tėtis jį virdavo tik 4–5 kartus per metus: prieš Kalėdas, Velykas, atlaidus, šienapjūtę, bulviakasį. Tiesa, būdavo ir ne kasmet pasitaikančių progų: vestuvių, jubiliejų, metinių. Pasikvietęs kaimynus tėtis išrūgusį alų ragaudavo, kalbėdamiesi vyrai spręsdavo, kuris geriausiai tinka pradžiai, kuris – vaišėms įpusėjus ar antrą dieną.
Mano pareiga vaikystėje buvo sukošti alų į statines. Šis darbas nėra sunkus, bet nuobodus. Todėl stengiausi kuo greičiau pats išmokti daryti alų. Dabar ir kitus galiu šio amato pamokyti“, – pasakojo Pasvalyje gyvenantis aludaris.
Edvardas BALČIŪNAS
Visą straipsnį skaitykite 2015-10-10 „Darbe“.
Visą straipsnį perskaičiau 2015-10-10 „Darbe“. Kas toliau? „Žaldokynę“ mačiau (ir J. Meškauską, ir N. Naką, ir J. Lalą ir, pagaliau, V.Tomkų) ne vieną ir ne du kartus. Kelnes į kėdes blizginančius (oi, ar nesupyks vienas iš paties Pasvalio paėjęs blizgintojas?!?) valdžios atstovus regėjau tūkstančius kartų ir, jei Dievas leis, tiek kartų dar matysiu… Iš ko gardžiau šiandien juokiuosi: iš Žaldoko ar kai kurių valdžiažmogių – spėkite iš dviejų kartų!..
Tačiau šis komentaras ne apie juos.
Ėmė ir užkliuvo serijos straipsniukų apie pasvalietišką alų ir aludarius autorius korespondentas (taip ansai tituluojamas PRL „Darbas“ paskutiniame puslapyje, žr. popierinį laikraštuko variantą, pačioje apačioje) Edvardas Balčiūnas. Korespondentas rašo: „Alumi turėtų būti vadinamas tik iš s a l y k l o, m i e l i ų ir v a n d e n s daromas gyvas alus“ (išretinta mano, t. y. Jokimo) /žr. šią „išmintį“, išguldytą po straipsniuko herojaus nuotrauka/. Pons korespondente, o kur a p y n i a i?? Negi Tamstele, niekad kaimuose nematėt aukštų karčių, kuriomis į saulę stiebiasi spurgonėliai, negi nežinojote, jog pasvaliečiai „anais“ laikais iš braliukų Gaujos upės krantų maišais veždavosi apynius? Pagaliau, negi neteko pakeliauti po Čekiją ar bent per mašiniuko langą pasidairyti kaip tie apyniai auginami Bavarijoje?.. Keista keista, vienok… Arba E. Balčiūnas nė bieso nenutuokia apie alų, arba plunksnos griebėsi po 6 bokalų to „nekastruoto“…
P. S. Ne į temą: valstybė, kurios gyventojai buvusiose v a i k ų d a r ž e l i o patalpose imasi virti a l ų (kad ir kokio dieviško skonio tas bebūtų!), yra pasmerkta po 30 – 50 metų išnykti iš pasaulio žemėlapio.
Pasiūlymas aludariams: jums laikas pagalvoti apie paminklą alui, galėtų būti pvz. kad ir apynio spurgas, didelis, išlietas iš metalo, žalvario ar panašiai, ..kol dar biržiečiai nepasistatė, nesnauskit…..
Geriau pastatykit paminkla-padeka alaus uzdraudimo inicijatoriui……….