Užsukus į Vaškų paštą šilta ir jauku ne tik todėl, kad, rajone pradėjus šildymo sezoną, sušilo ir Vaškų seniūnijos pastato, kuriame įsikūręs miestelio paštas, radiatoriai. Pirmiausia todėl, kad gera matyti šiltas čia dirbančių moterų šypsenas, patirti jų geranoriškumą ir bendravimo malonumą.
Laiškininkė Lina Venclovienė sunkų krepšį su spauda ir laiškais nešioja jau 25-tus metus, Danutė Gurklienė – ketverius. Nuo laiškininkės pareigų savo darbo kelią Vaškų pašte pradėjo, todėl šio mažo kolektyvo koleges puikiai supranta, ir pašto viršininkė Džiuljeta Kruopienė. Ji pakeitė ilgametę Vaškų pašto vadovę Valeriją Vanagienę, išėjusią į užtarnautą poilsį.
Grąžos neskaičiuoja
Abi laiškininkes – Liną ir Danutę – Džiuljeta Kruopienė apibūdina kaip labai pareigingas, patikimas, geraširdes, kas rytą gerą nuotaiką atnešančias darbuotojas. O abi moterys, paklaustos, be kokių savybių neįsivaizduoja laiškininko darbo, vienu balsu pamini sąžiningumą bei nuoširdumą.
– Aš ir pati labai pasitikiu savo aptarnaujamų sodiečių sąžiningumu, todėl, mokėdama pensijas, net grąžos neskaičiuoju. Niekas nė karto dar nėra nuvylęs, – sako Lina Venclovienė. – Kai iš širdies stengiesi, kiti irgi atsako tuo pačiu. O kai tiek metų kasdien su žmonėmis bendrauji, imi juos pažinti ir suprasti tarsi artimiausius gimines. Matai, kaip auga jų vaikai, žinai, kaip jiems sekasi jau palikus tėvų namus. Atviri kaimo žmonės mielai išsipasakoja ir savo džiaugsmus, ir bėdas. Kartu jie labai greitai pajaustų, jei būtum nenuoširdus, netikras.
Kalneliškių kaime gyvenanti Lina Venclovienė aptarnauja Grūžius, Kalneliškius, Vainekonių, Kriaušiškių, Vienžindžių, Dovydų, Iciūnų, Titkonių, Galkų, Šileikonių, Paliepių, Žvirblinių kaimus. Savo mašina kasdien įveikia apie pusšimtį kilometrų.
Danutė Gurklienė į darbą Vaškuose važinėja iš Kyburių kaimo, nors po jį laiškų nenešioja – šis kaimas priklauso jau Namišių paštui. Danutės valdos – Vaškų miestelis, Nairiai, Payslykis, Kaupai, Gineikiai.
– Dabar, kai aptarnaujamos teritorijos taip išsiplėtė, be automobilio niekaip neišsiverstume. O anksčiau užtekdavo dviračio ir nuosavų kojų. Bet ir tada atstumai buvo nemaži. Kasdien numindavau ar nužingsniuodavau apie septyniolika kilometrų. Iš pradžių dirbau dabar jau uždarytame Grūžių pašte. Iš Kalneliškių į Grūžius – penki kilometrai, tiek pat – atgal, dar reikėdavo pasiekti Vainekonius, Vienžindžius. Žiemą, kai kelius užpustydavo, iš savo tėvelio skolindavausi į roges pakinkytą arklį. Tik taip per pusnis galėdavai pasiekti atokiausius vienkiemius. Viename jų gyveno žmogus, kuris net elektros niekada neturėjo, bet laiškininkės labai laukdavo, – prisimena Lina.
– Spaudos sodiečiai tada sakydavosi gerokai daugiau. Vienas, negalią turintis vaikinas užsiprenumeruodavo apie dvidešimtį laikraščių ir žurnalų – vos ne visus, kiek jų tada, prieš dvidešimt ketverius metus, būdavo išleidžiama. O Šv. Velykų ar Kalėdų išvakarėse nešiodavom pilnus krepšius sveikinimo atvirukų. Gi šiandien žmonės dažniausiai gauna visokius „valdiškus“ laiškus – su pranešimais apie mokesčius ir pan. Nors pamažu atgimsta ir paprastu, ne elektroniniu, paštu siunčiami asmeniniai laiškai. Aš pati savo artimuosius ar draugus mėgstu pasveikinti ranka užrašytais ir paštu nusiųstais atvirukais. Mano abu vaikai – dukra Akvilė ir sūnus Gediminas – gyvena ir dirba Londone, Didžiojoje Britanijoje. Labai malonu į rankas paimti iš toli atkeliavusį atviruką su tos šalies vaizdais, – sako Lina Venclovienė, primindama, jog mūsų paštuose jau galima nusipirkti gražių Kalėdinių atvirukų.
Zina MAGELINSKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-10-10 „Darbe“.
Mano kambaryje irgi stovi AK (tokia „juoda plastmasinė dėžutė“, kaip rašo „Darbas“… ). Tiesa, maniškė iš juodai dažytos blėkos, ale vis tiek anoj yra daug mygtukų, kuriuose, ne dyvas, pasimetu!.. Todėl, kad ir pavėluotai, sveikinu visas moteris ir retsykiais sužmėžuojančius vyrukus, kurie nešioja pašto siuntas, atneša gromatėlę iš anūkės, vargstančios Norgės silkinėje, priminimą apie nesumokėtus mokesčius ir net PASVALIO RAJONO LAIKRAŠTĮ „Darbas“! Dėkavoju be jokio „Darbo“ verksmingo patoso moteriškėms, teikiančioms taip reikalingą visiems ir visoms paslaugą!
P. S. Kas gali paneigti, kad PASVALIO RAJONO LAIKRAŠČIO „Darbas“ korespondentė Zina Magelinskienė, siųsdama tautai žinią, jog „rajone prasidėjus šildymo sezonui“, buvo užliūliuota malonios kaulų nelaužančios šilumos ir pamiršo padėkoti „UŽ ŠILUMĄ“ LRS nariui Antanui Matului! (!). Tam, kursai ir paštininkių bėdas išklausė, ir C2H5OH gamybos smarvę tuoj tuoj, va ir išsklaidys (kiba, kosmose?..), ir net turgaus 4 (keturis) laiptelius (trepkas) išbetonavo… Dingojas, kad iki lapkričio 16 – osios – Lietuvos pašto dienos laiko netrūksta ir korespondentė Z. Magelinskienė dar ne sykį šilčiausiais (taigi jau rajone šildo!..) žodžiais paminės „Darbo“ laikraštėlyje veik šventu tapusiu seimūno vardą… (nors derėtų jai prisiminti: „neminėk Viešpats vardo be reikalo!“).
P. P. S. Solidarizuojuosi su PRL „Darbas“: „be savo laiškanešio aš negalėčiau gyventi“!