Vaidoto Spudo gyvenimo pėdsakai – ir mūsų krašte

spudas
Vaidotas Spudas su tėvais ir seserimi Danute.

Skamba puikiai žinoma daina „Susitikt tave norėčiau vėlei…“, kurią pagal poeto Vaidoto Spudo eiles parašė kompozitorius Konradas Kaveckas, o atlieka maestro Virgilijus Noreika. Iki širdies gelmių jausmingas kūrinys.

Vaidotas Spudas šį eilėraštį, virtusį populiaria daina, parašė būdamas dvidešimties metų. O mirė 26-erių, 1961 metų lapkričio 1-ąją.

Ir turbūt vien šios dainos „Susitikt tave norėčiau vėlei…“ užtektų, kad Vaidoto Spudo pavardė niekada nebūtų pamiršta.

Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Vaidoto Spudo knyga „Aš mėlyna jauna pušis…“, dalyvavo poeto našlė Ada Spudienė- Nikontienė, aktorė Gražina Urbonaitė, leidyklos „Andrena“ vadovė Nijolė Petrošienė.

Motina kilusi iš Puškonių kaimo

Vaidoto Spudo gyvenimas susijęs ir su Pasvaliu, kur dvejus metus mokėsi vidurinėje mokykloje. Į susitikimą atėjo jo buvusi klasės draugė pasvalietė Ona Mikniuvienė:

– Pamenu, kaip kartu vaidinom viename spektaklyje – Petro Cvirkos „Žemė maitintoja“. Vaidotas buvo jautrus ir labai draugiškas. Ne tik rašė, bet ir gražiai piešė…

Vaidoto mama – Leonora Butkutė, kilusi iš mūsų rajono Puškonių kaimo. Šeimoje buvo šeši vaikai – keturios seserys ir du broliai.

Vaidoto mama Leonora dirbo Kaune, Avižonio akių klinikoje. Dirbdama padėjo Vaidoto tėvui, iš Linkuvos krašto kilusiam Povilui Spudui, siekti mokslo, todėl jis baigė Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos fakultetą. Buvo aukštos moralės, labai nuoširdus, ramus, paprastas žmogus. Vaidotas jį labai gerbė, mylėjo ir tetytės žodis buvo tikrai svarbus.

Veronika Butkutė, Vaidoto mamos sesuo, gyveno Puškonių kaime su broliu Bronislavu. Abu vienišiai gyveno mamos tėviškėje. Vaidotas labai mylėjo dėdę Broniuką, nes jis buvo geros „dūšios“. O teta Verutė daug padėjo jų šeimai, kai vaikai mokėsi.

1954-ųjų liepos mėnesį studentas Vaidotas Spudas dienoraštyje rašo:

– Štai aš jau ir namuose. Kažkodėl pirmos dienos nuobodžios ir slenka nepaprastai lėtai. Į miestą (Biržus) išeiti neturiu jokio noro, todėl skaitau knygas, kurių labai daug tėvo bibliotekoj. Kelioms dienoms buvau išvažiavęs į Puškonius, kur gėriau daug pieno, maudžiausi ir su dėde žvejojau Mūšoje. Kartais nueinu pas kurį nors dėdę ir sode prie staliuko geriame pieną arba valgom uogas…

2
„Mes su Vaidotu gyvenom vos trejus metus“, – prisiminė iš Joniškėlio kilusi Ada Petruškevičiūtė-Spudienė-Nikontienė.

„Niekas nepažįsta mano sielos…“

Gimė Vaidotas Spudas 1935 metų balandžio 27-ąją Kaune istorijos mokytojo šeimoje. Mokėsi Kupiškio, Pasvalio, Biržų vidurinėse mokyklose. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute, dirbo mokytoju Medeikių ir Linkuvos vidurinėse mokyklose, nors ir nebuvo įsitikinęs, kad pedagoginis darbas jo pašaukimas.

Kartu su Vaidotu Pasvalio vidurinėje mokykloje mokęsis žurnalistas Antanas Šimkūnas, tais metais dirbęs „Panevėžio tiesos“ redakcijoje, prisimena, kad Vaidotas norėjęs dirbti šioje redakcijoje, tačiau, nesulaukęs vietos, išsikėlė į Linkuvą.

Poetas Vaidotas Spudas atmintyje išliko jaunas, sąmojingas, kartais gal net vėjavaikiškas. Mūsų kraštietis, jo studijų bičiulis rašytojas Kazys Saja pastebi, kad Vaidoto sugebėjimų galėjo užtekti trims kūrėjams: aktoriui, dailininkui, poetui. Jis turėjo puikų humoro jausmą, mokėjo ir mėgo juokinti kitus, lengvai, beveik kaip profesionalas, piešdavo karikatūras ir šaržus.

Aktorė Gražina Urbonaitė skaito studento Vaidoto Spudo dienoraščio ištraukas:

– Man atrodo, kad niekas nepažįsta mano sielos, tikrai niekas. Juk žmogus – ne mašina. Jo dvasios neperžvelgsi, kaip kad peržiūri visas mašinos dalelytes, jai sugedus. Kažko liūdna ir ilgu, nebeapkenti žmonių ir pats savęs. Nuostabios kantrybės reikia turėti, norint prasėdėti visas paskaitas kartu su mūsų merginomis. Tiesiog negaliu to pernešti. Tokios bukos ir kvailos, tokios savimylos ir egoistės, kad nė truputėlio žmoniškų jausmų. Galbūt aš jų nepažįstu, kaip ir manęs niekas pasaulyje nepažįsta. Bet kartais pasidaro neapsakomai pikta ir liūdna. Dar tokios jaunos, o kiek jau daug senatvės žymių. Didžiausias snobizmas kurse. O štai šiandien prieš marksizmo seminarą viena mergina, kuri tuščia kaip perdžiūvęs šiaudas, kurios sieloje nieko nėra, išskyrus pelėsius, ir kuri visada, norėdama parodyti savo auksinį dantį, šypsosi ten, kur reikia ir kur nereikia, manęs paklausė, kur dabar pasaulyje vyksta karai. Arba štai vėl: vieną kartą po paskaitos mūsų kurso gruporgė, kuri net nežino, ar dar gyvas Pavlovas (už keletos metų įsigys psichologės specialybę!!), garsiai pranešė: „Komjaunuoliai pasilikite, o nekomjaunuoliai nešdinkitės lauk!“ Man užvirė kraujas. Aš žadėjau parašyti feljetoną apie tai į „Komjaunimo tiesą“, bet paskiau susilaikiau…

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-09-29 „Darbe“.

 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.