Stebėtinai gražiai pasvaliečiai sutvarkė centrinę Vytauto Didžiojo aikštę. Turėjau progos, gyvendamas vasarą Kiemėnuose, karštą rugpjūtį, keletą sykių pabuvoti šiame savo jaunystės ir gimnazijos dienų mieste. Pasivaikščiojau. Nuostabiu jaukumu dvelkia palei šventorių sutvarkyta Lėvens pakrantė su suoliukais poilsiaujantiems, su angelų skulptūromis. Saulėje tviska skaidrus, meldų nebeužgožtas, upės vanduo. Ko ne kurortas Pasvalys. Kaip gaila, kad prieškario metais nespėta įtvirtinti jo statuso. Beje, sieringas dumblas, tinkantis purvo vonioms, ir šiandien tebelaukia išmaniųjų. Likėnų valdas, regis, jau perėmė Panevėžys… Grįždamas stabteliu šventoriuje, negalėdamas atsigrožėti priešais plytinčių pastatų frontono dekoru – ornamentikos ir spalvų įvairumu. Saulei kepinant, atsisėdu prie fontanėlio. Vidurdienio kaitroje tviska baltut baltutėlis bažnyčios ir klebonijos ansamblis. Anūkas, išmaišęs daug Europos didmiesčių, porino, kad nepaprastai įspūdingai atrodo šio ansamblio naktinis apšvietimas. Gražiai žaliuoja aikštėje klevų jaunuolynas. Na, tik grindinio rupumas ne prie širdies dviratininkams, panelėms su aukštais kulniukais ir moteriškėms, bestumdančioms vaikų vežimėlius. Bet juk tas grindinys atspindi pasvalietiško molžemio esatį. Jei pavasarį pamūšių žemdirbys suvėluos žemę įdirbti – molžemio plytos pasišiauš kaip grindinio plytelių gauburėliai, tada jas sutrupinti turėsi vargo. Belieka laukti savivaldybės aikštės rekonstrukcijos pabaigos… Sėdžiu pavėsy prie fontanėlio, ir tokia ramybė, toks grožis… Tyliai srūva vandens srovelės. Tačiau po pusvalandžio imu jausti, kad širdžiai čia dar kažko trūksta. Staiga pasąmonėje iškyla papildas – Petro Vileišio paminklas. Prisiekiu, tąsyk dar nebuvau skaitęs rajono spaudoje diskusijų apie paminklų statymą. Gal tik po savaitės susipažinau „Darbo“ puslapiuose su pareikštomis nuomonėmis. Bet į diskusiją nesiruošiu veltis. Gink die… Ir visgi grįžkim prie paminklo Petrui Vileišiui archetipo, kurį pasąmonėje tikriausiai suponavo viena kalendorinė sukaktis. Juk žinojau, kad rugsėjo 15 d. sukanka lygiai aštuoniasdešimt metų, kai buvo atidengti Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos rūmai ir šalia jų pastatytas skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas. Tai buvo nepaprastai reikšmingas ir svarbus įvykis apskrities centro regalijas praradusiam ir valsčiaus statuso rėmuose gyvenančiam miestui, neturinčiam dar nei ligoninės, nei bibliotekos, nei muziejaus. Ir štai po visą Lietuvą pasklido dienraščių puslapiuose ir radijo bangomis skelbiantys šūkiai: „Petro Vileišio dvasia iš Pasvalio šaukia į vieningą darbą Tautai ir Tėvynei“… Palikdami nuošaly gimnazijos istoriją, aptarkim tik paminklo statusą. Šiandien kai kam atrodo, kad paminklas prie gimnazijos yra savotiškas rūmų dekoratyvinis priedėlis. Tai labai klaidinga nuomonė. Paminklą Petrui Vileišiui statyti pasvaliečiai sumanė jau 1931 m., kai apie rūmus dar niekas nesuko galvos. Apie tai istorikas J. Aničas išsamiai rašo knygoje Pasvalio Petro Vileišio gimnazija (p. 132–134). Daug vargo ir rūpesčių turėjo pasvaliečiai dėl sumanytam paminklui lėšų stygiaus, dėl vietos parinkimo. Tačiau tuometėje brukų išgrįstoje aikštėje, kur ketvirtadieniais didžiuliuose turguose žviegdavo paršiukai, šurmuliavo įvairiausių prekeivių gildijos ir plytėjo Marjampolskių (Marijampolskių?) parduotuvių sandėliai, apie galimybę statyti paminklą negalėjo būti nė kalbos. Buvo parinkta vieta prie Svalios žiočių, bet ir jos teko atsisakyti, nes būtų reikėję daug lėšų aikštelei įrengti. Tad galiausiai, subrendus gimnazijos rūmų realizavimo projektui, ir buvo prisiglausta prie būsimų rūmų. Kol Pasvalys istorijos bėgyje gydėsi traumas, paminklas stovėjo tarsi nebyli Petro Vileišio gimnazijos, tapusios bevarde vidurine mokykla, simbolinė išraiška. Gelbėjo jį ne tiek rajono valdžia, o tragiškas jį sukūrusio skulptoriaus likimas. Inžinieriaus K. Reisono suprojektuoto gimnazijos rūmų fone pirmais dešimtmečiais jis pakankamai darniai komponavosi į aplinkos struktūras. Šiandien padėtis pasikeitusi. Aplink iškilo aukšti pastatai. Kompozicinę darną pažeidė ir prie gimnazijos rūmų tarybiniais metais iškilęs priestatas. Ir šiandien išaugusiame mieste, kuriame veikia moderni ligoninė, o centrą supa ne tik bažnyčia, bet ir pagrindiniai rajono administracijos bei kultūros centrai – Kultūros rūmai, biblioteka bei muziejus, gimnazijos rūmai ir paminklas atsidūrė tarsi nuošaly, naujo rajono pašonėje. Taigi turėtume suvokti, kad planuotas pastatyti paminklas Petrui Vileišiui miesto centre, tačiau dėl objektyvių priežasčių iškilęs dabartiniame skverelyje, nėra Petro Vileišio gimnazijos sertifikatinė įžvalga, o visiškai savaimingas Pasvalio miesto simbolis. Tai liudija ir ant postamento esantis įrašas. Ir, nėra abejonės, jei pasvaliečiai ketvirtajame dešimtmetyje būtų turėję dabartinę miesto išklotinę, skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas Petrui Vileišiui stovėtų ne gimnazijos rūmų skverelyje, o miesto centre priešais Kultūros rūmus. Su didžiai prasmingu užrašu ant postamento: DIDŽIAJAM LIETUVOS KĖLĖJUI – dėkingi pasvaliečiai. Ir tik tokioje įžvalgoje pajuntu šios aikštės pilnatvę, prasmingumą bei istorijos pulsą, akcentuojantį valstybės atkūrimo šimtmetį.
Kazimieras PŪRAS
