Per tapybos dirvonus su dailininku Vytautu Šatu

02
Pasitikdamas jubiliejų, dailininkas išlieka jaunatviškas ir žvalus.

„Gimiau 1935 metais Biržų apskrityje, Motiejūnų kaime. Vaikystėje rašiau eiles, truputį piešiau. Svajojau būt artistu. Mano svajonė išsipildė. Turiu nuosavą teatrą. Pats rašau tekstą, pats režisuoju. 1966 metais baigiau Vilniaus valstybinį dailės institutą“, – taip 1968 m. žurnale „Literatūra ir menas“ prisistatė kraštietis dailininkas Vytautas Šatas, rytoj įžengsiantis į 80-uosius gyvenimo metus. Ne kartą galėjome įsitikinti, kad jis įmantriai valdo ne tik teptuką, bet ir plunksną.

Gimnazijos paveikslai ir degtukų dėžutė

Nuo vaikystės V. Šatą kasdien lydi teptukas arba pieštukas. Dailininkas prisipažįsta, kad dėl dabartinėje Petro Vileišio gimnazijoje kabojusių paveikslų iš Vabalninko persikėlė į Pasvalį: „Mane veikė gimnazijoje eksponuojami tapytojų Jono Šileikos, Petro Kalpoko paveikslai. Joje radau dailininko Česlovo Kontrimo palikimą. Girdėjau, kad buvo geras dailininkas, tačiau jis apie 1940 metus išvyko iš Pasvalio, taigi neturėjau su kuo pasitarti, nes daugiau profesionalių dailininkų nebuvo.“

Kartą V. Šatas Pasvalio bibliotekoje atsitiktinai sutiko Vincą Šimkevičių, Kauno vidurinės dailės mokyklos, įkurtos to paties Č. Kontrimo, mokinuką, ir jam parodė savo paveikslus – reprodukcijų iš žurnalų kopijas. Parodė triumfuojančiai, juk buvo vietinių pripažintas ir giriamas dailininkas. Vincas žiūrėjo, žiūrėjo, o paskui pastatė ant stalo degtukų dėžutę ir pasakė: „Žinai ką, Vycka, nuo jos reikės pradėti mokytis piešti.“ Man buvo šokas. Buvau pripažintas menininkas, o čia še tau kad nori. Taip ir atsitiko: kopijavimo reikėjo atsisakyti“, – kelią profesionalumo link prisimena pašnekovas.

Iš Pasvalio V. Šatas išvažiavo į Kauno vidurinę meno mokyklą. Joje susipažino su kraštiečiu dailininku Algirdu Lukštu. Nors jis pašnekovui nedėstė, tačiau V. Šatas visąlaik jautė kraštiečio globą. Baigęs šią anuomet garsią mokyklą, įstojo į Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Čia sužinojo, kad jo darbų koloritas primena Pablo Picasso paveikslus.

„Studijuojant piešimas nesisekė. Trečiame kurse užėjau į instituto biblioteką ir pasibėdavojau, kad turiu problemų su piešimu. Bibliotekininkė pasiūlė knygą „Ašbės mokykla“. Iliustracijose buvo išsamiai parodytas visas procesas – nuo piešimo įkomponavimo iki užbaigimo. Visos Europos dailininkai pas Austrijoje gyvenusius pedagogus Ašbę ir Chološi važiuodavo tobulintis“, – apie ketvirtame kurse įvykusį lūžį ir jo priežastį pasakoja V. Šatas.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-09-08 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.