Nepaprastų gyvenimo akimirkų medžiotojas

DSCF2349 (1)
„Žinau, kad gražiausios svajonės manęs laukia rytoj“, – teigia Jonas Pugevičius

Svajotojas ir romantikas, energija trykštantis ir žodžio kišenėje neieškantis, pirmosios Lietuvoje fotostudijos jachtoje įkūrėjas, Pabaltijo šalių baikerių metraštininkas, vakarėlių siela ir atidus bei mylintis šeimą vyras, gyvosios gamtos mylėtojas, gavęs Aplinkos ministerijos padėką už retų paukščių išsaugojimą, jachtos kapitonas svajojantis užkariauti dangų… Visa tai telpa viename žmoguje. Tai pamažupietis Jonas Pugevičius, dabar gyvenantis Kaune ir kartu su gyvenimo drauge, profesionalia menininke Rasa Staskonyte besimėgaujantis gyvenimo akimirkomis. Šis pokalbis apie „baltas varnas“, laisvę ir nepozuotas gyvenimo akimirkas.

– Kas yra laisvė?

– Tik baikeriai supranta, kodėl šunys važiuoja iškišę galvas pro automobilio langą. Laisvė man – vėjas plaukuose. Kolegos baikeriai man net yra davę Vėjo pravardę. Kai ateina ruduo ir visi pyksta, kad vėjas iš namų išpučia šilumą, užlipu kieme ant stalo ir mėgaujuosi stichija. Nors būdamas vaikas, turėjau galimybę į mokyklą važiuoti autobusu, visada rinkdavausi dviratį. Ar saulė ar lietus, žiema ar vasara, mindavau pedalus džiaugdamasis gamta, dangumi, vėju, laisve.

– Kada tapai baikeriu?

– Jau 25 metus važinėju motociklu. Būdamas 14 metų apžergiau savo pirmąjį „Voshod 2“. Baigęs studijas, pasiilgau to svaigaus laisvės pojūčio ir vėl sėdau ant motociklo. Tada prasidėjo čioperiai: „Kawasaki Eliminator“, „Suzuki Intruder“, „Volusia“… Mano pats mėgstamiausias „Yamaha Venture Royale“. Sėdi sau šiltai, keleivis tarsi fotelyje, turi atskirą atramą nugarai, rankos nepavargsta nuo amortizuojančių šildančių rankenų… Galima klausytis muzikos. O kur dar autopilotas, pripučiama pakaba! Ne važiuoji, o plauki…

– Esi vienas „Baikerių kodekso“ leidėjų?

– Lietuvoje egzistuoja daugybė motociklininkų bendruomenių, grupių, draugų ratų. Jeigu reikėtų motociklizmą išskirti į kelias dalis, tai būtų baikeriai ir motociklininkai. Aš save vadinu motociklininku, ne baikeriu. Nepriklausau jokiam baikerių klubai, todėl nesu niekam įsipareigojęs ir kartu esu laukiamas visur.

Egzistuoja daugybė rašytų ir nerašytų dviračių kelio brolių taisyklių. „Baikerių kodeksas“ – tai savotiški „Dešimt Dievo įsakymų“ baikeriams. Tai – garbės kodeksas kiekvienam ratuotam. Džiaugiuosi, kad ši knygelė iliustruota mano nuotraukomis.

–Tave pažįsta kone visi Baltijos šalių baikeriai. Dalyvauji daugybėje renginių, esi užfiksavęs daugiau nei pusę milijono akimirkų iš įvairių švenčių, esi tituluotas baikerių judėjimo metraštininku, bet vieną dieną ėmei ir pardavei beveik visus savo motociklus…

– Baikerizmas gali sudaryti 20 procentų tavo laisvalaikio, bet negali būti viso gyvenimo kredo. Pernai teko būti labai žiaurios avarijos liudininku. Mano akyse žuvo baikeris, dviejų vaikų tėvas. Jau kitą dieną pardaviau pati galingiausią ir pavojingiausią savo motociklą. Auginu dukrą, todėl supratau, kad turiu saugotis ir dėl savęs, ir dėl jos. Toliau vairuoju motociklą, tačiau jei yra galimybė, į baikerių suvažiavimus vykstu kemperiu. Taip ir patogiau, ir būnu kartu su šeima, bei galiu ramiai bei saugiai linksmintis…

– Kiek žinau, ne tik pardavei motociklą, bet ir kuriam laikui nustojai vartoti alkoholinius gėrimus…

– Turiu didžiulį draugų ratą. Tai milžiniškos bendruomenės, kuriose yra priimta nuolat kažką gurkšnoti. Juk kuo esi sėkmingesnis, tuo yra daugiau progų išgerti. Jau nekalbu apie baikerių suvažiavimus, kur alkoholis liejasi laisvai. Vieną dieną ėmiau galvoti, kas bus, jei aš taip gyvensiu toliau. Nebuvau priklausomas nuo alkoholio ir niekada dėl pagirių nesu praleidęs darbo, tačiau taurė (o kartais ir daugiau) vyno per dieną buvo tapusi norma. Mane taip pat labai sukrėtė ne tik ta kruvina baikerio mirtis, bet ir tai, kad per paskutinius pusantrų metų palaidojau net aštuonis geriausius draugus. Vyriausiam jų buvo tik 55 metai. Kažkam neatlaikė širdis, kažkieno atsisakė kepenys, kažkas žuvo avarijoje… Supratau, kad jei nekeisiu gyvenimo būdo, tas pats gali ištikti ir mane. Sakoma: „Yra drąsūs baikeriai, bet nėra drąsių senų baikerių“. Labai nenorėjau tapti liūdna šio posakio iliustracija. 2014 metais nusprendžiau atlikti savotišką testą ir dešimt dienų į burną neimti nė lašo alkoholio. Nieko! Nei „nekaltos“ vyno taurės ar bokalo alaus.

– Kaip sekėsi?

– Pirmomis dienomis buvo labai sunku. Ne kiek fiziškai, kiek morališkai, nes dalis aplinkinių net nebandė suprasti, kodėl taip elgiuosi ir iš karto suskubo pasmerkti. Tad šis testas labai gerai padėjo suprasti, kas yra tikrieji draugai, o kam tiesiog buvo reikalingas smagus kompanionas. Tuos pinigus, kuriuos paprastai skirdavau gėrimams, pradėjau leisti sultims ir vaisiams. Rezultatų ilgai laukti neteko – netrukus pajutau didžiulį gyvybinės energijos antplūdį. Buvau euforijoje. Ir tas dešimt dienų užsitęsė iki 60. Dabar aš iš esmės nebegeriu stipriųjų gėrimų, o vyną ar alų taip pat vartoju saikingai. Kadangi kone kasdien vairuoju ar motociklą, ar mašiną, ar jachtą – laikausi 0 promilių principo. Dievinu kvapnų, ant žarijų iškeptą kepsnį su bokalu naminio alaus, tačiau niekada nepamirštu apie saiką.

– Esi populiarus žmogus. Vien „Facebooke“ turi virš 10000 sekėjų. Kaip atskiri tikrus draugus nuo tariamų?

– „Facebook“ yra butaforija. Smagu, kai žiūri tavo nuotraukas, jas komentuoja, tačiau tik tiek. Nėra nieko baisesnio, kai į pasimatymą ar susitikimą ateina du draugai, visą vakarą sėdi vienas prieš kitą, geria kavą ar alų, ir nepakelia akių nuo savo mobiliojo telefono ar planšetinio kompiuterio. Jie nieko daugiau nedaro, tik spaudžia mygtuką „Patinka“. Draugai tie, kurie užgrūdinti laiko, kuriuos pažįstu nuo vaikystės laikų. Draugais vadinu tuos žmones, iš kurių galiu mokytis, semtis žinių, patirties, pažinti kitokį pasaulį. Tie, į kuriuos galiu lygiuotis, kurie man yra autoritetai. Tai šviesios atminties Eugenijus Malinauskas, Biržų aeroklubo prezidentė Edita Brazdžiuvienė, mano dėdė, Lietuvos lauko teniso patriarchas Algimantas Paltarokas, kaunietis Rolan-das Raziūnas, snukerio asas Eugenijus Sonkinas, motociklu Baikalo ežerą apkeliavęs keliautojas Remis, ir daugybė kitų, kurie padėjo atrasti kelią, vandenį, dangų.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2015-09-05 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.