Garsios giminės atžala mėgsta meistrauti ir bitininkauti

01
Pasvaliečiai Stanislava ir Antanas Vileišiai – kartu daugiau kaip pusšimtį metų.

Auksinių rankų meistras, nagingas stalius, prisiekęs bitininkas, Lietuvos istorijos pažinimo entuziastas… Taip savo 80-mečio jubiliejų šiemet minėjusį pasvalietį Antaną Vileišį apibūdina dažnas jo pažįstamas. Abu su žmona Stanislava, su kuria kartu jau 52-eji metai, ramioje Lėvens gatvėje savo rankomis pasistatė erdvius ir jaukius namus, pats Antanas gamino tvirtus medinius baldus, ąžuolines duris. Vileišių namus saugantis gražiais ornamentais išdailintas kryžius taip pat sušildytas sodybos šeimininko rankų, jo išdrožtas iš gimtinės miško ąžuolo. Pakeliauti mėgstantis pasvalietis dar nė karto nesinaudojo automobilių serviso paslaugomis – visas savo turėtų mašinų užgaidas nesunkiai įveikia pats.

Nagingas rankas ir darbštumą Antanas Vileišis, ko gero, paveldėjo iš savo tėvelio, Padvariečių kaime, netoli Pumpėnų, turėjusio lentpjūvę, malūną, garo katilą. Deja, visa tai pražuvo pačioje sovietinės okupacijos pradžioje, tremčių ir netekčių metais.

Tremties vargus jautė ir tėviškėje

„Darbo“ pašnekovo Antano Vileišio senelis ir žymiųjų mūsų kraštiečių, Medinių kaime gimusių Lietuvos kėlėjų brolių Vileišių tėvas buvo pusbroliai.

– Mano tėtis, kaip Lietuvos savanoris, gavo dvidešimt hektarų miško. Kiti ėmė žemę, o tėvelis paprašė miško, nes lentpjūvei reikėjo medienos. Dvylika hektarų žemės jis buvo paveldėjęs iš savo tėvų, – pasakoja pasvalietis. – Aš augau kartu su keturiomis sesėmis ir broliu. 1948-aisiais netekome visko: mamą, brolį ir dvi jaunesnes sesutes ištrėmė į Sibirą, turtą nacionalizavo. Dvi vyresnės seserys jau buvo sukūrusios savo šeimas ir gyveno atskirai. Mes su tėčiu tremties irgi išvengėme – tądien jis su reikalais buvo išvykęs į Panevėžį, o man, tuomet trylikamečiui, pavyko pabėgti į mūsų sodybą jau atsibeldus skrebams. Gerai, kad šeima spėjo susikrauti  daiktus, nes skrebai, pastebėję, kad aš pradingau, daugiau nieko nebeleido pasiimti. Netoli mūsų buvo miškas ir trėmėjai pamanė, jog aš būsiu išlėkęs apie juos pranešti partizanams, todėl liepė namiškiams kuo greičiau sėstis į vežimus. Taip prasidėjo jų ilgas kelias į tremtį…

Antanas Vileišis prasitaria vėliau ne kartą gailėjęsis, jog atsiskyrė nuo šeimos, nes likusiam vienam vaikinukui buvo labai nesaldu. Tėtis į namus grįžti negalėjo – tremtis grėsė bet kurią akimirką. Antanas ilgai slapstėsi aplinkiniuose miškeliuose, po to įsidrąsinęs apsistojo pas tėvelio pubrolį – dėdę Aleksandrą, gretimame Balčiūniškio kaime. Jie su dėdina savo vaikų neturėjo, tad giminaitį mielai priėmė. Ten pat augo ir septynerių metukų dėdės sesers mergaitė.

– Visą laiką gyvenom baimėje. Troboje stovėjo didelė kaimiška krosnis. Vos tik šunys suloja, aš tuoj lendu slėptis – įsispraudžiu tarp krosnies ir sienos. Šalia būdavo prikrauta lentų, nes dėdė mėgo meistrauti, tai dar prisidengdavau jomis. Vieną vakarą dėdės namus užgriuvę skrebai ne tik pareikalavo vakarienės, bet nusprendė čia pat pernakvoti. O man teko beveik parą pratūnoti už krosnies stačiomis, kamuojamam alkio ir troškulio, nutirpusiomis kojomis. Girdėjau, kaip skrebai dėdę klausinėjo, ar Vilešių Antanas neužsuka… Šis atsakė, jog jau seniai manęs nėra matęs. Pas dėdę praleidau kokį dešimt mėnesių, o po to ištrėmė ir jį su žmona. Man vėl pavyko pabėgti, bet ir vėl likau be namų. Glaudžiausi pas kaimynus, pas gimines. Pabūnu keletą dienų, pamatau, kad jie bijo slapstyti tremtinių vaiką ir einu kur nors kitur. Pagaliau apsistojau sesers Stanislavos šeimoje ir ten gyvenau iki pat 1957-ųjų, kol iš tremties grįžo mama su broliu ir seserimis.

Zina MAGELINSKIENĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-09-01 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.