Per pusę šimtmečio „Dūdoriaus“ orkestrantus gyvenimo virsmai ir džiugino, ir skaudino

daujenuose (6)
Per Žolinę susirinko „Dūdoriaus“ klubo muzikantai: (sėdi iš kairės) Algimantas Ulevičius, Algirdas Mikalauskas, Romualdas Miežiūnas, Antanas Mikeliūnas, (stovi iš kairės) Jonas Lapėnas, Aleksas Skuja, Vytautas Gedvilas, Bronius Venslovas, Antanas Satkus, Mindaugas Motuzas, Antanas Garalevičius, Alfredas Ratkus, Svajūnas Stačkūnas, Gediminas Jasonis (nėra Kęstučio Garlausko, Aliaus Aglinsko, Vinco Mikeliūno, Vytauto Bičkausko, Leono Mosteikos).

– Neįvykusi paskutinė vakarienė, – taip šeštadienio vakare susirinkusių orkestro muzikantų ir jų bičiulių pasibuvimą pavadino Pasvalio „Dūdoriaus“ klubo vadovas Algirdas Mikalauskas. – Pagerbėm mirusius orkestrantus. O patys net dailininką buvom užsisakę, kad nutapytų mūsų paskutinę vakarienę.

Algirdas Mikalauskas nepaliauja kalbėti savo nepakartojamų šmaikštavimų stiliumi.

Taigi aplankė Pasvalio, Saločių, Daujėnų kapinėse palaidotus savo orkestro muzikantus, per pusšimtį metų iš viso amžinybėn palydėjo dvidešimt, padėjo gėlių, uždegė žvakutę, pasimeldė, pagiedojo, prisiminimais pasidalijo. Gražu, graudu…

Daujėnų bažnyčioje prieš šv. Mišias „Dūdoriaus“ klubo muzikantai sugrojo „Raudą“. Klebonas Rimantas Visockis pagarbiai paminėjo visus mirusius orkestrantus, gražiai palygino, jog angelai ir Šventieji taip pat dažniausiai vaizduojami būtent su pučiamaisiais instrumentais, o ne, tarkim, su gitaromis.

Po to „Dūdoriaus“ orkestrantai ir bičiuliai pasuko į Žadeikius, kur šios bendruomenės žmonės suruošė vaišes. Pučiamųjų orkestras dar keletą kūrinių pagrojo. Toks gražus, šviesus, draugiškas vakaras. Pasiryžimas atsisveikinti ir visiems laikams išsiskirstyti baigia išblėsti.

– Bet kad mes nebepajėgūs gyvuoti. Mažiausiai porą kartų per savaitę reikėtų rinktis į repeticijas. Kaip muzikantai suvažiuos iš visų pakampių – Krinčino, Joniškėlio, Vaškų, Gustonių… Juk ir autobusų tiek nebėra, – Algirdas Mikalauskas pripažįsta, kad jų legendinis pučiamųjų orkestras jau tikrai nesimaudys šlovės spinduliuose, kaip tai buvo keletą dešimtmečių…

1965-ieji. Iš armijos grįžęs Algirdas Mikalauskas Pasvalio melioracijos statybos valdyboje suburia ir ima vadovauti pučiamųjų orkestrui:

– Tuo laikotarpiu rajone veikė net 23 tokie orkestrai. Prestižo reikalas jį buvo turėti kiekvienai įstaigai, organizacijai, kolūkiui, mokyklai. Melioracijos statybos valdybos viršininkas Povilas Maruška nupirko gerus čekiškus instrumentus. Kiti pučiamųjų orkestrai tokių instrumentų neturėjo. Iš Panevėžio važinėjo Gintautas Jakštonis, kad pas mus gautų pagroti fleita. Grodamas šiuo instrumentu, jis baigė konservatoriją.

„Dūdoriaus“ klubo vadovas prisiminė, kad ir Pasvalio melioracijos viršininkui Juozui Grinkai turėti aukšto lygio pučiamųjų orkestrą taip pat buvo prestižas.

– Jis sakydavo: „Man reikia ne daug vieversėlių, o vieno gero vieversio“. Taigi šiam viršininkui nereikėjo daug kolektyvų, jam užteko vieno prestižinio. Aukso amžių išgyvenome ir prie MSV vadovo Juozo Stulgos: „Algeli, tau sudarytos šiltnamio sąlygos“. Tokios ir buvo. Gavome viską, ko reikėjo ir kiek reikėjo. Mūsų orkestrui buvo skirtas autobusas, važiavom daug koncertuoti. Švenčių progomis muzikantai būdavo skatinami premijomis, – Algirdas Mikalauskas nepamiršta šiltnamio sąlygų.

Nepamiršta, kaip apie 1978 metus buvusioje cerkvėje orkestro muzikantai savo jėgomis iš apleisto praktiškai nenaudojamo sandėlio įsirengia jaukų „Dūdoriaus“ klubą.

– Projektėlį pabraižė Vytautas Kutkauskas. Patys viską restauravom, išsikalėm, ir aikštelę išasfaltavom, ir apšildymą įsirengėm. Buvo daug draudimų, bet buvo ir apėjimų. Beje, klubas banke turėjo nemenką sąskaitą, – prisipažįsta Algirdas Mikalauskas.

Vis dėlto muzikantai rimtai grodavo. Į repeticijas rinkdavosi du kartus per savaitę, o trečiojoje šeštadienį visi privalėjo dalyvauti.

– Jeigu nebuvai repeticijoje, tuomet laidotuvėse grosi už pusę kainos. Pinigai – stipri varomoji jėga, – sankcijų poveikiu neabejoja orkestro vadovas. – Prieš šventes muzikantai jau nuo pietų būdavo išleidžiami iš darbo, žinoma, paliekant atlyginimą. Buvo rimtas požiūris, todėl Respublikoje ir užimdavom pirmas vietas.

Tada grojo apie trisdešimt orkestrantų ne tik iš Pasvalio melioracijos, bet ir kitų įstaigų…

Pasvalio „Dūdoriaus“ orkestras entuziastingai įsitraukė į Lietuvos Atgimimo judėjimą. Ir šiandien Algirdas Mikalauskas puikiai prisimena, kaip trisdešimt diktų muzikantų žygiuoja per Vilnių nuo Tauro kalno ir iš visos dūšios traukia: „Mums nereikia vėliavos raudonos, mums nereikia valdžios kruvinos…“ Muzikantai nešė savo klubo vėliavą. Buvo Dainų šventės dienos. Paskui „Dūdoriaus“ orkestrą plaukė susižavėjusių žmonių minia.

Tačiau vėliau orkestro vadovas pripažins:

– Mes buvom įpratę prie šiltnamio sąlygų, todėl prisitaikyti prie kapitalizmo buvo sunku.

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-08-22 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Mane domina vienas klausimas – ar ,,Darbo“ redakcija turi kalbininką ar dar kokį kitą asmenį, kad klaideles klaidas ištaisyt/suredaguot. Straipsniai būna neblogi, bet…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.