– Pažiūrėk, ką man Saločių ir Gripkelių kaimynai ištaisė, – devyniasdešimtmetė salotietė Kazimiera Paškevičiūtė ima už rankos ir veda į seklyčią, kur ant stalo rikiuojasi viena už kitą gražesnės gėlių puokštės, orchidėjų vazonai. – Tokio jubiliejaus man dar nėra buvę. Su vaišėm, naminiu alumi ir su muzikantu.
Kaip supratau, linksmybės tęsėsi kone iki paryčių. Ir tai ne kokio jaunuolio gimtadienis, o Kazytės devyniasdešimtmečio šventė.
Gražioje erdvioje sodyboje Kazytė gyvena viena – pačios išpuoselėti gėlynai, o kaimynai ir žolytę nupjauna, ir, ką reikia, pataiso, sukala, patvarko, kur reikia, nuveža, ir net vaistus suleidžia…
Kazimiera Paškevičiūtė Salo- čiuose gyvena nuo 1980-ųjų. Gimusi 1925 metų liepos 17-ąją Gripkeliuose, sename kaime netoli Saločių. Kaime, apie kurį Kazytės kaimynas ir mokslo draugas Kazimieras Paškevičius savo atsiminimų knygoje rašo: –
Gripkelių kaimas nebuvo išdalytas į vienkiemius, o žemė priglausta prie kiekvienos sodybos. Taip sumanus matininkas išsaugojo visą sodybų grožį, skendintį soduose ir senuose medžiuose. Tai buvo padaryta dar 1888 metais.
O Kazytės Paškevičiūtės sodyba Gripkeliuose buvo ypatingai graži – didžiulis namas su dviem verandom ir langinėm gausiai išpuoštas drožiniais.
– Pasakojama, kad čia mano senelio buvo statyta. Kai 1923-iaisiais mama atitekėjo iš Medinių kaimo, buvusi Vileišių giminaitė, šis gražus namas jau stovėjo, – sako 90-metė Kazimiera, kurios sodyba traukė nuostabiai sukomponuotais darželiais.
Beje, Gripkeliuose gyveno keli Paškevičiai.
– Ir visi – ne giminės. Bent jau nesigiminiuodavo, – paaiškina Kazytė, kurios buvęs kaimynas Kazimieras Paškevičius atsiminimuose rašo:
– Negaliu nepaminėti Paškevičių, kur buvo antras vėjinis malūnas. Iš šios šeimos sūnus Antanas, vėliau tapęs Poška, išgarsino save kaip antropologas, keliautojas, kartu ir Gripkelių kaimelį įtraukė į enciklopediją. Buvo iš mūsų kaimo ir kunigas Paškevičius, ilgus metus klebonavęs Čeliabinske, ten ir palaidotas. Gripkeliuose dar buvo labai įdomus žmogus, keistokas toks, Stepas Povilionis, visų vadinamas „šaltkalviu“, nes nebuvo tokio mechanizmo, kad jis nesuprastų, nesutaisytų. Pasirodo, tai jis su knygnešiu Jurgiu Bieliniu Gripkeliuose buvo įrengęs spaustuvę ir leido laikraštį „Baltasis erelis“…
Štai tokiame nedideliame, bet spalvingame kaime augo Kazytė Paškevičiūtė, kurios tėvai turėjo 24 hektarų ūkį. Mokėsi Saločių pradžios mokykloje, iki kurios – keturi kilometrai.
– Dažniausiai juos įveikdavome pėsčiomis. Kartais žiemą paveždavo arkliais, – prisimena Kazytė, kurios klasės draugų mažai ir likę, juk nuo Saločių pradžios mokyklos baigimo prabėgo 75 metai.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-07-21 „Darbe“.
