Per šiemetę tradicinę kraštiečių šventę „Pasimatymai Deglėnų parke“ Deglėnų bendruomenė gavo itin vertingą dovaną – žymaus savo kraštiečio teatrologo, literatūros tyrinėtojo, vertėjo, humanitarinių mokslų daktaro Antano Vengrio portretą. Šis teatrologijos patriarchas 1912 metais gimė Deglėnų kaime ir, nugyvenęs ilgą, prasmingą gyvenimą, Amžinybėn išėjo sulaukęs 102 metų. Antano Vengrio portretą deglėniečiams padovanojo garbaus kraštiečio dukra germanistė Agnė Blaževičienė. Jos tėtį dar 1977 metais nutapė žinoma šalies dailininkė Bronė Mingailaitė- Uogintienė, taip pat turinti sąsajų su Pasvalio kraštu – jos vyras, garsus dailininkas tapytojas Bronius Uogintas (1913–1988) yra kilęs iš Grūžių kaimo. Deglėnų bendruomenės namuose ir šiandien veikia Antano Vengrio nuveiktus darbus liudijančios medžiagos paroda. Užsukę į bendruomenės namus deglėniečiai ir jų svečiai taip pat gali apžiūrėti kito garbaus kraštiečio, žymaus Lietuvos miškininko, profesoriaus Mykolo Jankausko 110-osioms gimimo metinėms skirtą nuotraukų, rankraščių, spaudinių parodą. Už pagerbtą šių žmonių atminimą Deglėnų bendruomenei dėkojo jos šventėje dalyvavusi Antano Vengrio sesuo 95-erių metų Ona Vengrytė- Briedienė su vaikais bei Mykolo Jankausko sūnaus Rimvydo šeima.
Toje pačioje bendruomenės namų salėje akis džiugina ir Deglėnų kaimo darbštuolių kūrybos paroda, kurioje gausu nėrinių, mezginių, siuvinėtų paveikslų. Dalį šios rankdarbių parodos galima vadinti ir vienos giminės ekspozicija. Deglėnietė Nijolė Šidagienė parodoje pristato gausų savo megztų riešinių, nertų staltiesių ir servetėlių kraitį. Greta – Nijolės vyro brolio marčios Vidos Šidagienės nėriniai bei Vidos sesers Vitalijos Bajariūnaitės siuvinėti paveikslai. Yra ir Nijolės Šidagienės sūnaus Audriaus iš vytelių pintų suvenyrų, kuriuos jis nupynė dar būdamas paauglys. Itin dailių rankų darbo mezginių į parodą atnešė garbaus amžiaus deglėnietė Eugenija Jasilionienė.
„Darbas“ pakalbino Deglėnų bendruomenės namuose sutiktas šio kaimo darbštuoles, parodoje eksponuojamų rankdarbių autores Nijolę Šidagienę ir Vitaliją Bajariūnaitę. Nijolė pasakojo, jog pirmą kartą mezginį į rankas paėmė būdama gal ketverių ar penkerių metukų. Puiki mezgėja ir šiaip meniškos sielos žmogus buvo jos mama, tad Nijolė dažnai prisėsdavo šalia ir žiūrėdavo, kaip mamos rankose sparčiai juda virbalai ir gimsta nuostabūs mezginių raštai. – O mano pirmieji virbalai buvo dvi ilgos vinys. Pasiėmiau jas ir pati slapčia pabandžiau megzti, – šypsosi deglėnietė, beje, kilusi iš Žemaitijos. Menišką prigimtį paveldėjusi iš mamos, Nijolė Šidagienė greit perpranta įvairių rankdarbių subtilybes. Išskirtinio grožio riešines mezganti moteris užsimena, jog pirmą kartą jas pamačiusi tiesiog susižavėjo šiuo aksesuaru ir tuoj pat vienos riešinių mezgimo žinovės paprašė, kad paaiškintų, kaip jos mezgamos, kokių įrankių reikia. Ilgai nelaukus prisipirko siūlų, karoliukų ir ėmėsi darbo. Dabar Nijolės rankdarbiai jau yra pabuvoję ne vienoje parodoje, buvo pristatyti televizijos laidoje „Duokim garo“, kaip suvenyrai iškeliavo į svečias šalis – Lenkiją, Norvegiją.
Zina MAGELINSKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-07-14 „Darbe“.
