Birželio 19 dieną lyjant, susirinkome į šaulių kuopos štabą. Jaunųjų šaulių buvo per 40. Amžius taip pat mane stebino – tiek dvidešimtmečių, tiek dar mamyčių lydimų septynmečių. Nepaisant tos dienos lietingo oro, sunkių krepšių, visi susėdome į autobusą. „Užsikonservavę“ gerą nuotaiką ir smalsumą, pradėjome ilgai lauktą kelionę į Druciškių kaimą.
Atvykę buvome kuklūs, nedrąsūs ir nežinojome, ko tikėtis iš šios stovyklos. Vos per pusvalandį įsikūrėme, išsiskirstėme į būrius, susipažinome. Susistatę palapines, išsidalinę uniformas, nuskubėjome padėti virėjai paruošti pietus. Buvome labai išalkę. Pirmi mūsų pietūs buvo tokie skanūs, kad jokiame restorane tokių neužsisakysi. Vis dėlto savo rankomis bei draugiškoje kompanijoje gaminome. Valgėme lauke, prie laužo.
Po pietų berniukai kibo į darbą. Skubėjo semti vandenį iš upelio, kirsti medžius, statyti tualetą, tvarkyti aplinką. Merginos taip pat netinginiavo: nukasinėjo kelią, kurį apteršė prieš tris dienas ganęsi gyvuliai.
Vis dar kupini susidomėjimo ir jėgų sustojome į griežtą rikiuotę. Žygiavome prie vėliavos. Aptarėme dienos įspūdžius, stovyklos taisykles, sugiedojome Lietuvos himną, sukalbėjome maldą ir nuleidome vėliavą. Po ceremonijos vėl tvarkinga rikiuote žygiavome link Pyvesos upelio praustis. Vanduo buvo ledinis, bet niekas nesiskundė. Švarūs ir kiek sušalę grįžome į stovyklavietę, prie laužo tęsėme pažindinimąsi. Vakare, vienuoliktą valandą, visi sugulę į palapines ramiai miegojome, o antrasis būrys stovėjo sargyboje ir saugojo teritoriją nuo priešų. Kitą dieną, šeštadienį, pakelti nuo ankstaus ryto skubėjome atlikti prabudinančios mankštos. Dieną buvo gana sunku, nebuvome pratę prie tokio sunkaus krūvio. Tačiau mes nepalūžome, ėjome į priekį, įrodėme savo vadui, kad nesame bejėgiai.
Įsibėgėjus dienai, sulaukėme karatė trenerio Gintauto Čepukaičio. Susirikiavę į eiles, kartojome jo rodomus karatė judesius. Pradžioje buvo gana lengva, bet kuo toliau, tuo treniruotė buvo sudėtingesnė. Mažai kas treniruotės pabaigoje begalėjo atkartoti judesius, tačiau šaunių įspūdžių pasikrovėme iki pat vakaro galo. Kol vieni ruošė vakarienę, kiti su Gintautu Čepukaičiu nuskubėjome prie upelio. Kadangi tekančio vandens garsas ramina, jis mums įdomiai papasakojo apie Indiją, kaip keliaudavo į ją, kokios ten tradicijos. Visi tarsi nusikėlėme į tą šalį ir mintimis įsivaizdavome Šaulių stovykla – įdomi ir labai turininga kiekvieną sakomą trenerio žodį.
Giedrė ŠEDYTĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-06-30 „Darbe“
