Rojūnuose, prie Mūšos upės, gyvenančiai 85 metų Valerijai Mikuckienei ir jos kaimynui, iš Panevėžio į tėvų sodybą atvažiuojančiam Augustinui Vinkeliui skaudus netikėtumas – prie savo avilių tenka rieškučiomis semti negyvas bitutes.
Jau ketvirtadienio vakare pastebėjo, kad jos raitosi, krenta, nebepajėgia skristi ir miršta. Tačiau kitą rytą pamatė dar liūdnesnį vaizdą – prie lakų gulėjo krūvos mirusių bitučių.
Aplinkui pievos, žaliuojantys javų laukai. Rojūniečiai teigia nepastebėję, kad šiomis dienomis kas nors čia būtų purškęs. Vis dėlto bitės nuo avilio nuskrenda tris kilometrus ir dar toliau, tad ir dairosi – gal anapus upės kokius nuodus purškė…
– Dar taip nėra buvę. Anksčiau žydinčius rapsų laukus chemikalais purškė, ir tai bitutės neišmirė, – liūdnai svarstė rojūnietė Valerija Mikuckienė. – Nuo jaunystės bičių turiu ir jas prižiūriu. Jau 65 metus gyvenu Rojūnuose, bet pirmą kartą negyvas bitutes rieškučiomis semiu.
Lygiai tas pats ir pas kaimyną Augustiną Vinkelį. Šie rojūniečiai laiko tik po kelias šeimas bičių, tačiau labai gaila, jei aviliai liks tušti…
„Darbo“ inf.
