Misterija „Užaugau Pasvaly“ nutiesė šimtmečio ilgumo tiltą

IMG_46941

Dar gerokai prieš dvidešimt trečią valandą žiūrovai pradėjo rinktis Lėvens pakrantėje. Kas nešinas sulankstoma kėdute, kas pledu skubėjo susirasti vietą, iš kurios būtų patogu stebėti respublikinio teatrų festivalio „Senasis tiltas“ kulminaciją – misteriją „Užaugau Pasvaly“.

„Gintaras išvaikė debesis“, – kalbėjo ne vienas, atėjęs į pasirodymą. Iš tiesų, sinoptikų prognozės nepasitvirtino. Vietoje žadėto lietaus ir darganos – ramus ir šiltas vakaras.

Vienuolikta valanda. Virš Lėvens pasigirsta būgnų garsai. Kleganti, margaspalvė, šokanti bei dainuojanti minia užplūsta senojo tilto prieigas – misterija prasideda! Iš dainų ir šokių, iš ugnies ir vandens, iš devynių žolynų ir to, ką mes vadiname protėvių dvasia, žiūrovų akivaizdoje pinamas žodžiais nenusakomas švento Jono vainikas.

Tirštėja sutemos. Linksmybių šėlsmą nutraukia smuiko garsai. Tai Antanėlis. Keistuolis smuikininkas prieš daugybę metų grojęs ant senojo Pasvalio tilto. Pasiklydęs laike ir erdvėje, Antanėlis kasmet, trumpiausios metuose nakties išvakarėse, sugrįžta tam, kad papasakotų dar vieną senojo tilto legendą…

Spėlioti apie ką bus šių metų pasakojimas ilgai netenka. Pasirodo Jonas Burkus, Petras Šimbelis, Jurgis Bielinis ir Julius Steponavičius. Mūsų krašto knygnešiai. Kol choras gieda maestro A. Paulavičiaus sukurtą „Odę knygnešiui“, Lietuvos „prometėjai“ brenda Svalia. Čia pat – carinės Rusijos muitinė. Žandarai nesnaudžia ir netrukus vieną iš knygnešių sučiumpa. Aidint rusiškiems keiksmams nelaimėlis kratomas. Dar kelios akimirkos ir Lėvens upe plaukia išdraskyti lietuviškų „bumagų“ lapai…

Antanėlis renka vandeniu plaukiančius puslapius, o iš šalies atrodo, kad tai balti lelijų žiedai, išsiskleidę vasarvidžio naktį. Tarsi glausdamas prie savęs brangiausią turtą, šlubas smuikininkas neša knygų liekanas prie laužo. Glosto, džiovina jas. Pasigirsta smuiko verksmas, o su juo dangun ima kilti žodžiai:

„Lietuva miela, kaip gi tu išrodai.

Kokias neščestis kęst tau atsitiko?

Kur buvo sodžius, ir linksmiausi sodai,

– Dažnoje vietoj anglys bepaliko…“

Šios, daugiau nei prieš šimtą metų knygnešio ir poeto, 1863 metų sukilimo dalyvio Julio Anusevičiaus parašytos eilės šiandien skamba kaip niekada aktualiai. O Antanėlio lūpose jos virsta malda, gyvu priekaištu visiems mums, nesugebėjusiems išsaugoti prigimtinių mūsų tautos vertybių.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2015-06-27 „Darbe“

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *