Šių eilučių autorius dėl savo veiklos specifikos yra dalyvavęs ne vienoje dešimtyje miestų ir miestelių švenčių. Scenarijus dažniausiai būna iki koktumo panašus: vietos saviveiklininkų pasirodymas, oficialūs valdžios atstovų sveikinimai, vienokios ar kitokios sporto varžybos, didesnis ar mažesnis, būtinai šašlykais (naujausia pastarųjų metų tendencija – kebabais) kvepiantis kermošius, ne pirmo ryškumo scenos „žvaigždutės“ koncertas ir diskoteka. Jūs greičiausiai jau burbate, kad to visiškai pakanka, kad viskas atsiremia į pinigus, o be jų – ne kažin ką geresnio gausi ir aplamai ką naujesnio begalima sugalvoti. Pasirodo – galima! Tereikia geros idėjos, poros savo kraštui pasišventusių asmenybių ir ištikimos komandos. Bet apie viską iš eilės.
Sakykite, ką norite, bet Saločiai – kitoks miestelis. Sunku žodžiais pasakyti, kodėl, tačiau čia gera būti. Ir žmonės, tarsi tie patys, bet kartu ir kitokie nuoširdesni, atviresni ir… įdomesni. Man regis, statistinis Saločiuose gyvenančių svajoklių skaičius gerokai viršija bendrus rajono rodiklius. Galbūt tai lemia gyvenimas šalia „Via Baltica“ magistralės, kuria iš taško A į tašką B važiuoja visas margaspalvis pasaulis.
O galbūt salotiečiai nuolat vaikščiodami unikaliu, dvi miestelio puses jungiančiu tiltu ir žiūrėdami į Mūšoje atsispindinčias žvaigždes, patys užsimano kažko nežemiškai gražaus ir įkvepiančio.
Štai prieš kurį laiką susirinkę Saločių vyrai sprendė, kaip įdomiau ir įspūdingiau švęsti miestelio dieną. Pasvalio dekanas ir Saločių klebonas Jonas Tamošiūnas pasiūlė išnaudoti Mūšą, juk šalia jos jau ne vienas šimtmetis sukosi ir tebesisuka vietinių gyvenimas. Sumanymą iš karto „pagriebė“ dailininkas Balys Tuskėnas: „O kodėl nepadarius laivų parado?!“ Kaip tarė, taip ir padarė. Ir štai birželio pradžioje po rajoną pradeda sklisti žinia – Saločiuose Antaninės. Ir ne šiaip, o „Antaninės ant Mūšos“! Bus baikerių, bus sporto varžybų, muzikos ir atrakcijų, tačiau svarbiausia – teatralizuotas laivų paradas!
Birželio 13 dieną, tuoj po vidudienio miestelio centre, šalia paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę, iškeliama milžiniška (beje, didžiausia mūsų rajone) Trispalvė. Seniūnas Algimantas Mašalas, sveikindamas susirinkusius, apgailestauja, kad vėliavą kelią paskutinė Antano Poškos vidurinės mokyklos abiturientų laida. Nuo naujų mokslo metų ši švietimo įstaiga bus reorganizuota į pagrindinę mokyklą. Gerokai optimistiškesnė vietos klebono Jono Tamošiūno kalba. Dvasiškas tėvas ne tik pasveikina visus su Antaninėmis, bet ir šmaikščiai primena, kad šventas Antanas globoja visus išsiblaškėlius, tad jei kas pametė piniginę, raktus ar net… galvą, pagalbos reikia prašyti jo.
Kol susirinkę laukia baikerių parado, minioje šmėsčioja dvi žavios skrybėlėtos damos, kurios vietiniams siūlo įsigyti „Antaninių ant Mūšos“ loterijos bilietų. Kaina – tik vienas euras. O štai prizai – šimtą kartų vertesni.
Trylikta valanda. Penkios minutės po. Dešimt. Pagal programa miestelio gatvelėmis jau turėtų riedėti motociklai, tik štai jų vis nėra. „Nusiraminkit, pone, čia Saločiai, čia niekas neskuba,“ – ramina mane malonios išvaizdos moteriškė.
Ir štai – pagaliau! Iš pradžių pasigirsta tolimas gaudimas, kuris pamažu perauga į kurtinantį riaumojimą. Šešiasdešimties plieninių žirgų kolona užtvindo miestelio gatves. Priešakyje – gražuoliu „HarleyDavidson“ važiuojantis šventės siela Balys Tuskėnas su rankoje aukštai iškelta pergalės deivės Nikės atvaizdu paženklinta Saločių vėliava.
Motociklais nustatyta visa centrinė aikštė. Baikeriai noriai atsakinėja į klausimus ir pozuoja asmenukėms.
Diena įsibėgėja ir netrunku pastebėti, kad žmonių gerokai daugiau. Regiu pasvaliečius, vaškiečius, joniškėliečius. Kažkas minioje giriasi, kad atvyko net iš pačių Biržų. O vietiniai taip pat laimingi: kas dukros iš Vilniaus, kas sūnaus iš Dublino „didžiosios šventės proga“ namuose sulaukę.
14 valandą patrankos šūviu skelbiama regatos pradžia. Jei galvojate, kad tuo momentu Mūša plūstelėjo laivų armada, labai klystate. Čia juk Saločiai, čia niekas neskuba. Ir dėl to tik smagiau.
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2015-06-18 „Darbe“
Pritariu autoriui, kad Saločiai –tikrai kitoks miestelis! Gal todėl, kad čia gyvena valdomi ne „užsikonservavusių savo puikybės sultyse“, o kūrybingi ir laisvi dvasia žmonės, dosniai ta laisve su kitais besidalinantys?!. (Yra rajone dar Pajiešmeniai – ten irgi smagu pakvėpuoti nepritvinkusiu oru…). B. Tuskėnas, A. Mašalas, dekanas klebonas Jonas Tamošiūnas (tas pats, kurį fotogeniškasis ir „Darbo“ puslapių puošmena Gegužinskas pavadino p o n u – atleisk, jam, Viešpatie, čia kalba komjaunuoliška mero jaunystė!; kas apie tai nežino, žr. Pasvalio savivaldybės svetainės filmuota medžiaga) ir daugelis kitų salotiečių – gyvas pavyzdys mums! Smagu, kad čia vėl sugrįžo gilią vagą frankofoniškuose dirvonuose išarusi Zina Laurinavičienė (tai jos pastangomis Saločiai buvo vadinami „antrąja Prancūzijos ambasada“ Lietuvoje!).
Už Jus, mieli salotiečiai, keliu Nikę ir bokalą alaus! Hip, hip, hourra! Brindisi! Prosit!
P. S. Laukiame nesulaukiame reportažo iš pasvalietiško „blusų turgaus“. Kalbama, kad ten irgi buvo pastebėti Antanai… O gal pasakojimą rengia ne ponas Vyriausiasis, o, tarkim, žurnalistė ir „Darbs“ akcininkė ponia Z. Magelinskienė? Šeimyninė ranga ir partinė prigulmybė, tskant?..
http://darbs.lt/2015/06/17/buvo-ir-senu-monetu-ir-sviezio-medaus/
Nūūū, Vyriausiasis, ir duodat! Kada Jūs ir ilsitės, jei visą laiką tik dirbat ir dirbat? Stebit interneto kvailystes… Vis apie valstybę (Pasvalio kraštą bekraštį) mąstot ir mąstot, kaip tie du iš „Naša Raša“ (filmukas – okupantų, bet žiūrisi geriau, nei „Marš marš tra ta ta“…).
Kaltas, nepastebėjau Tamstos kolegės plunksnos vingrybių… Ačiū poniai Magelinskienei! Smagu skaityti apie šmaikščius klausimus ir atsakymus, tačiau retsykiais būtų geidautina ir apie ką rimčiau pasiskaityti… Torčiukais beigi keksiukais gyvas ilgai nebūsi, nes juose tik GMO kvieteliai ir baisi „baltoji mirtis“ – sacharozė cukraus pavydalu… Beje, tos „senos monetos“, kiba, „juodųjų archeologų“ iškasinėtos?
P. S. Tikiu, kad Seimo vyrai moka ir „dalgį pustyti, ir valdyti“, tačiau kasdieniai keblumai kyla, mano galva, ne su dalgiu, o su valstybe… O tai – jau diagnozė, kurios neištaisys ir nepagydis net Pasvalio eskulapai, tarkim, Vyriausiasis Daktaras, laisvalaikiu dar surandąs laiko vadovauti TS – LKD Pasvalio skyriui…
P. P. S. Priminkit, prašau, oficiozo „Darbas“ vyriausiasis, kas Pasvalio žemėj per pastarąjį dešimtmetį „įkurta“ ne p. Matulo, talkinant p. Gegužinskui? Pagaliau, ar bent koks lapelis suvirpėjo Pasvalio parke, nepapūtus „konservatoriškam“ vėjeliui – tvaikeliui? Atsakymo nereikia, nes turiu „sklepe“ daug daug makulatūros (tvarkingai surišti ir pasverti Pasvalio laikraštis „Darbas“, „Stilius“, kiti spaudos leidiniai „tipo“ „Komjaunimo Tiesa“…), galvojau iškeisti į minkštesnį popierių, ale, pamįslyjau, tegu stovi, gal kas istoriją Naujausių laikų ims rašyti? Tarkim, iš Romerio ar net Stulginskio… Istorijos magistrai beigi daktarai taip laukiami Ispanijos apelsynų giraitėse, Norvegijos žuvų išdarynėjimo fabrikėliuose, net Australijoje radosi pritapusių…
Nagi apie ką aš čia dabar nusirašiau? Geriau, vyriausiasis, nebebudėkit prie PC, o savo mergaites, kol nelyja, pasivaikščioti išveskit. Ir šv. agurkų su šių metų medum pavakariams paduokit. IKI.