„Atskleisti meną, o menininką paslėpti – štai meno tikslas.“ /O. Vaildas/
Apie kelionių magiją, meną ir kasdienio gyvenimo stebuklus kalbamės su pasvaliete, Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos dailės mokytoja Laisvute Razmiene.
Romano verta šeimos istorija
Laisvutės mama Paulina Barauskaitė gimė mažoje trobelėje ant Mūšos kranto, netoli Švobiškio kaimo, mažažemių valstiečių šeimoje. Tėvelis Bolius Šimas – kaimyninio Biržų rajono sūnus. Netoli Būtautų dvaro esantis Grumšlių kaimas – Šimų giminės tėvonija. Čia veikia alaus darymo muziejus (kaip be tokio aludarių krašte!), kuriam kažkada vadovavo Laisvutės dėdė Leonas Šimas.
Tėvelio šeimos istorija verta atskiro romano. Pašnekovės senelis buvo eigulys, už sąžiningą Laisvutė Razmienė: „dailė – tai sielos muzika“ ir nuoširdų darbą apdovanotas prezidento Antano Smetonos. XX amžiaus viduryje Lietuvą ištikusi katastrofa skaudžiai palietė ir devynis vaikus auginusią šeimą. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui Laisvutės tėvelio brolis mokytojas Jurgis Šimas per prievarta buvo paimtas į Raudonąją armiją ir žuvo ties Liepoja. Vienai seseriai nuo grėsusių tremčių pavyko pasislėpti Latvijoje. Kita – su mažamečiais vaikais perėjo ne vieną pragaro ratą Sibire… Vienas brolių prisitaikė ir tapo kolūkio pirmininku. O Laisvutės tėvelis Bolius, vokiečių okupacijos metais, vos baigęs Biržų gimnaziją, užsirašė į Lietuvos Vietinę rinktinę, kurią 1944 m. vasario 16 d. įkūrė generolas Povilas Plechavičius. Neilgai teištvėręs – pabėgo. Tačiau to užteko, kad visą likusį gyvenimą sovietų saugumas prikaišiotų šį faktą ir trukdytų žmogaus karjerai.
Grįžęs namo Bolius ėmė dirbti mokytoju Biržų rajono kaimuose. Vėliau persikėlė dirbti į Pasvalio vidurinę mokyklą. Neilgą laiką buvo šios įstaigos direktoriumi. Neakivaizdžiai baigęs tuometį Vilniaus pedagoginį institutą tapo pirmuoju diplomuotu rajono geografijos mokytoju. Motina taip pat pasirinko pedagogės kelią – dirbo istorijos mokytoja. Šeimoje gimė dvi dukros: Rūta (dabar ji vadovauja Pasvalio prokuratūrai) ir Laisvutė.
Šviesa paženklinta vaikystė
– Aš iš tų žmonių, kurių vaikystė buvo laiminga, – sako Laisvutė. – Gyvenome Stoties gatvėje. Man tereikia užsimerkti ir tarsi stebuklingame kaleidoskope regiu Pasvalį, kurio jau labai seniai nebėra. Virtinės senųjų žydų krautuvėlių, Slanienės knygynas, senasis tiltas, kuriuo eidavome į vaikų darželį, o vėliau į aštuonmetę mokyklą. Anuomet vaikui atrodė, kad tai be galo, be krašto ilgas kelias…
Nors visa tai buvo prieš pusę amžiaus, mokytoja, regis, atsimena kiekvieną smulkmeną, spalvą, kvapą. Su kiekvienu jos žodžiu, su kiekvienu atsidūsėjimu aš vis lengviau įsivaizduoju mažą mergaičiukę, gyvenančią neaprėpiamai dideliame vaikystės pasaulyje. Čia ir kiemo žaidimai, ir nuotykių kupini žygiai į paslaptingus smegduobynus, ir maudynės vienoje iš trijų Pasvalį supančių upių…
– Kai griovė Pasvalio centrą ir pradėjo statyti gelžbetoninius „monstrus“, mums, nors buvome vaikai, buvo labai liūdna…
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2015-06-09 „Darbe“
