Nenorėjęs paleisti gyvenimo gijos

Povilas

Pasvalio ligoninės galerijoje jau galima apžiūrėti dvidešimties linksmų piešinių parodą, kuri pradžiugins tiek suaugusius, tiek mažuosius pacientus ar užsukusiuosius aplankyti artimųjų.

Tai piešiniai, iš kurių veržte veržiasi begalinė meilė gyvenimui ir optimizmas. Simboliška, kad juos autoriui teko kurti irgi ligoninėje, likimui skaičiuojant paskutines gyvenimo dienas. Taip trumpai galima apibūdinti kraštietį Povilą (Paulių) Kuprį (1951–1981) ir jo piešinius. Juos parodai pateikė P. Kuprio vyresnysis brolis Rimantas.

Poviliukas gimė Sibire, Pasvalio krašto mokytojų Adelės ir Alekso Kuprių šeimoje. Nuo pat mažens buvo silpnos sveikatos. Lemiamą smūgį organizmas gavo po nesėkmingos ūminio apendicito operacijos. Tuomet Povilui tebuvo ketveri. Tačiau šeimai grįžus iš tremties tai jam nesutrukdė lankyti akordeono klasę, dailės mokyklą. Baigęs dabartinę Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, įstojo į Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Po jo baigimo pradėjo dirbti architektu Miestų statybos projektavimo institute. Sveikatai vis labiau silpus, daug laiko tekdavo praleisti ligoninėje. Joje P. Kuprys kančias ir skausmą malšindavo daug piešdamas. Tuomet gal net nenujautė, kad jo piešiniai taps vaikiškų knygų iliustracijomis.

„Išstūmęs nemalonius jausmus, gal iš pasąmonės atsisiųsdamas vaikystėj nematyto džiaugsmo ir gėrio troškulį, Paulius, gulėdamas palatos lovoje, pradėdavo piešinėlį. Apmąstęs būsimą atviruko personažą, pieštuku eskizuodavo vos pastebimomis linijomis. Kartais šį eskizą „brandindavo“ padėjęs į voką. Paskui parinkdamas deramas spalvas tartum glostydavo flomasteriu piešinėlį, kad viskas būtų tobula. Ir tik tada paryškindavo rapitografu su juodu tušu savo sumanymą. Baigta miniatiūra švytėdavo. Ją pleistro gabalėliu pasikabindavo galvūgalyje. Ši miniatiūra tapdavo Pauliui mieliausia, artimiausia būtybė, kasdienio palatos gyvenimo liudininkė, minčių ir ketinimų sergėtoja. Tokiomis akimirkomis Paulius buvo be galo laimingas. Po poros dienų atsirasdavo naujų, naiviai paprastų fantazijos kūrinių, kuriuos vadindavom „lovos paroda“. Taip Pauliaus liūdesys ir slogi nuotaika išblėsdavo“, – prisimena P. Kuprio brolis Rimantas.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-06-02 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Parymojom, Poviliuk, prie Tavo ir tėvelių kapelio mamytės Ados gimtadienio popietę.
    Prisiminiau Tavo, tik sugrįžusio iš Sibiro, džiugų šūksnį, kai pamatei žemai skrendantį lėktuvėlį – „kukurūzniką“. Buvo tai Joniškėlyje, medinio namuko kieme…
    Tavo sukurtas ex libris ir šiandien puošia mieliausias mūsų knygas.
    Poviliuk, niekada Tavęs nepamiršim.

Komentuoti: Černiachovskio 7 Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.