Daugelis vyresnės kartos Namišių ir aplinkinių kaimų žmonių paklausti tikriausiai pasakytų, jog savo vestuvių dieną tuoktis važiavo įsėdę į vainikais ir kaspinais išpuoštą baltą namišiečio Vytauto Jurgino „Volgą“. Tokį „prašmatnų“ automobilį tuomet turėjo retas, o Vytautas mielai talkino sumainyti žiedus nutarusiems savo draugams ar kaimynams. Vytauto žmona Pranutė iki šios dienos išsaugojo visą glėbį kaspinų, kažkada plevėsavusių prie jaunavedžius vežiojusios namišiečio „Volgos“. Įvairiai susiklostė tų porų likimas, bet pats Vytautas Jurginas su savo išrinktąja Pranciška šiandien švenčia Auksines vestuves. Tiesa, tada, prieš pusšimtį metų, jie žiedų sumainyti važiavo ne su balta „Volga“, apie kurią Vytautas dar tik svajojo. Jaunavedžiai su visa linksma savo palyda sėdo į berželiais apkaišytą bortinio sunkvežimio kėbulą – to meto kaime tai buvo pats populiariausias švenčių ir išvykų „limuzinas“.
Vytautas gimė ir užaugo Namišiuose, Pranciška į vyro tėviškę atitekėjo iš Kiemėnų vienkiemio. Su smagia šypsena šiandien jie prisimena savo meilės istoriją.
– Nuo mūsų pažinties iki vestuvių praėjo gal kokie septyneri metai. Buvom tik pradėję draugauti, kai Vytautą paėmė į sovietų armiją. Tarnavo Rytų Vokietijoje ir ten atpylė pusketvirtų metų. Jo belaukiant, likimas man iškrėtė pokštą – netikėtai atvažiavo piršliai su vienu mane nusižiūrėjusiu vaikinu. Žinoma, jokių vilčių jam nesuteikiau, nes buvau pažadėjusi laukti Vytauto. Bet kaime ėmė sklisti kalbos, jog „Pranutė ruošiasi ištekėti“. Kažkas Vytautui nusiuntė laišką su tokia naujiena, jis įsižeidė ir man parašė: „Lik sveika, buvusi meile“. Tie žodžiai užgavo širdį. Kai Vytautas grįžo po tarnybos kariuomenėje, dar ilgai vienas į kitą žvilgčiojom tik iš tolo. Kartą susitikom draugų vestuvėse. Aš ten buvau pamergė, o Vytautas – šiaip svečias. Į porą man teko labai „pasikėlęs“ pajaunys, tad su juo neradom bendros kalbos. Palydėti namo pasisiūlė Vytautas. Prie vartelių stovėjom ir kalbėjomės iki saulėtekio, bet viską išsiaiškinom ir daugiau nebesiskyrėm. Taip sulaukėm ir Auksinių vestuvių, – linksmai atvirauja Pranciška.
Ką tik susituokusiai Jurginų šeimai kolūkis pasiūlė kambarį sename name, kuriame anksčiau augino viščiukus. Vytautas savo rankomis tą būstą suremontavo, bet netrukus nusprendė statytis nuosavus namus. Abu buvo jauni ir labai darbštūs. Pranciška plušėjo prie kolūkio gyvulių, vėliau daug metų dirbo pieno laborante. Vytautas garsėjo kaip puikus mechanizatorius, tuometėse lenktynėse pirmaujantis kombainininkas. Pamažu susitaupė ir namui, ir „Volgai“.
Pranutės tėvai buvo tarpukario Lietuvos ūkininkai, o Vytauto tėtis plačiai žinomas stalius. Nagingas rankas iš tėčio paveldėjo ir Vytautas Auksinė pora tvirtai laiko ir šeimos, ir ūkio vadžias Auksinių vestuvių jubiliatus Prancišką ir Vytautą Jurginus (viduryje) pasveikino Namišių seniūnas Kęstutis Valantonis ir socialinio darbo organizatorė Angelė Valauskienė. Laimingi jaunavedžiai Pranciška ir Vytautas Jurginai prieš penkiasdešimt metų. Ruošiantis jubiliejinei šeimos šventei Vytautui teko prisiminti iš tėčio išmoktas aludarystės meno paslaptis. Namišiečių santuoka prieš pusę šimto metų buvo palaiminta Kyburių bažnyčioje. Nuotrauka, daryta Sidabrinių vestuvių dieną. Vainikais puošiama Vytauto baltoji „Volga“, kuria jis yra vežiojęs ne vieną jaunavedžių porą (kairėje – pats automobilio šeimininkas). – visi darbai jose tirpte tirpsta.
Nors po kelerių metų abu Jurginai švęs savo 80-mečių jubiliejus, šiandien jie vis dar triūsia nuosavame ūkyje, kurį pradėjo kurti daugiau kaip prieš dvidešimt metų – 1992-aisiais. Pradžia buvo nelengva, be to, pirmuosius ūkininkavimo metus užtemdė skaudžios netektys: 1992-aisiais Amžinybėn išėjo abiejų sutuoktinių mamos, po poros metų mirė ir Pranciškos tėtis.
Zina MAGELINSKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-05-23 „Darbe“.
Sidabriniai ir auksiniai žiedai internetu https://www.silvera.lt/ziedai
