Nors įsikūrė Anglijoje, tačiau tikrieji namai – Pamažupiuose

G 1
Pamažupiuose mano tikrieji namai“, – sako Akvilė Lukoševičiūtė, iš Anglijos į tėviškę atskridusi dviem savaitėms.

 

Pamažupius pas tėtį iš Didžiosios Britanijos atskrido dviem savaitėms. Po šešerių metų Lietuvoje jaučiasi tarsi savotiškai nusileidusi nuo kalno, su daug kuo norinti susitikti ir per tą bendravimo alkį iki galo dar nespėjanti susivokti, tačiau energinga ir švytinti:

– Čia visai netoli, Norgėluose, aš gimiau, mokiausi pradinėje mokykloje. Nuo trylikos metų gyvenau Pamažupiuose, lankiau Joniškėlio Gabrielės PetkevičaitėsBitės gimnaziją. Šiame krašte – mano šaknys. Joniškėlio Karpių dvare gimė ir užaugo mano močiutė Anzelma Lukoševičienė. Beveik visa jos šeima dirbo dvaro plytinėje. Tėtis – pamažupietis. Kiek noriu galiu keliauti per pasaulį, tačiau Pamažupiai ir visas šis kraštas – mano tikrieji namai. Vis tiek aš čia sugrįšiu. Tik čia įsivaizduoju savo gyvenimo pabaigą.

Apie šviesaus atminimo močiutę Akvilė užsimins dar ne kartą. Prieš karą Anzelma Lukoševičienė ketverius metus dirbo Joniškėlio ligoninėje. Pirmiausia todėl Akvilė iš Anglijos atvežė ir Joniškėlio ligoninei padovanojo savo tapytą ryškių spalvų paveikslą „Motina-Žemė“, perteikiantį ratu besisukančios gyvybės prasmę. Pamažupiuose, žalumos ir žiedų apsuptyje, kažkur netoliese kurkia varlės, gieda lakštingalos…

– Tai namų garsai. Įrašysiu ir parvešiu vaikams, – sako Akvilė.

Šešiolikmetė pradėjo savarankišką gyvenimą

– Visų pirma aš esu motina. Ne menai, ne darbai man svarbiausia, bet tai, kad turiu dvi dukras ir du sūnus. Aštuoniolikmetė Vaida studijuoja dailę ir ketina tapti universiteto dėstytoja. Šešiolikmetis Tadas pasirinkęs policijos akademiją, penkiolikmetis Deividas pasinėręs į informacines technologijas, keturiolikmetė Toma – į menus. Vaikai renkasi patys, stengiuosi nesikišti į jų pasirinkimus. Aš galiu nebent patarti. Vaikas yra asmenybė, – įsitikinusi Akvilė.Ji pati būdama šešiolikmetė išėjo iš namų ir pradėjo gyventi savarankiškai:

– Man patiko savarankiškumo jausmas. Toks buvo mano sprendimas ir tėvai neprieštaravo. 1995-aisiais pasiėmiau naktinius ir išvažiavau į Šeduvą. Baigusi „Burda moden“ siuvėjų-modeliuotojų kursus, dirbau Šeduvos siuvykloje, kuri priklausė „Lelijos“ įmonei. Tačiau gal po pusmečio siuvykla bankrutavo.

Akvilė prisipažįsta nemėgstanti nuobodaus gyvenimo, gal ir todėl jis toks spalvingas:

– Ištekėjau aštuoniolikos metų. Su vyru susipažinau Panevėžio rajone. Abu susitikome prie ūkiškų darbų viename dvarelyje, kurį buvo atsiėmęs daktaras, jau ligotas žmogus, buvęs tremtinys. Aš ten dirbau, o mano būsimasis vyras atvažiavo kulti javų…

Nors dabar jo net nenorinti prisiminti, tačiau kartu praleido šešerius metus ir susilaukė keturių vaikų, be to, šeima išgyveno dramatišką nelaimę:

– Nuo sprogusio televizoriaus mūsų namai sudegė iki pamatų. Puikiai prisimenu tą baisią liepos 15-ąją. Išbėgau basa, bet svarbiausią savo turtą – visus tris mažus vaikus – išgelbėjau. Deividui tebuvo du mėnesiai. Daugiau viskas sudegė, ir mano išsvajotos šilkinės užuolaidos…

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-05-21 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.