Ketvirtos kartos paminkladirbys netiki vaiduokliais

DSCF0060-001
Valdas Mackevičius savo kūriniais siekia įrodyti, jog yra vertas ketvirtos kartos paminkladirbio vardo.

 

Kapai lietuviui – šventa vieta. Viskas, kas su jais susiję, yra apgaubta pagarbos, o kartais net mistikos. Apie amatą, kuriuo užsiima keturios vienos šeimos kartos, gyvenimą paminklų apsuptyje, jaunatviškas ambicijas ir… vaiduoklius, kalbamės su jaunu paminklų meistru Valdemaru Mackevičiumi.

Akmenį lietė keturios kartos

Kai pirmą kartą sutikau savo pašnekovą, nejučia pagalvojau, kad jis visiškai nepanašus į žmogų, dirbantį su akmeniu: smulkaus sudėjimo, nedaugžodžiaujantis. Sunkiai įsivaizdavau jį skaldantį kelias tonas sveriančius riedulius. Ir visgi, dvidešimt keturių metų, giliomis rudomis akimis, kažkur tolyn už horizonto nuolat besižvalgantis Valdemaras Mackevičius, priklauso pakankamai egzotiškai, iš šalies žiūrint – net mistiškai, paminkladirbių gildijai. Tačiau įdomiausia, kad tuo pačiu amatu užsiima jau ketvirta Mackevičių šeimos karta. Šalyje, kuri per šimtą metų išgyveno daugybę skaudžių ir kruvinų pasikeitimų, tai skamba daugiau nei unikaliai.

Valdemaro prosenelis Jonas Liniovas gyveno netoli Mažionių kaimo (Pakruojo r.). Iš miškų ir laukų vyras į sodyba gabendavo didžiulius riedulius, juos skaldydavo ir gamindavo paminklus. Prosenelis mokėjo iš vientiso akmens iškirsti „medį“ – XX a. pradžioje populiarų nukirsto medžio formos paminklą. Tai labai sudėtingas, kruopštus ir ilgas darbas, kurį dabar, net naudojant šiuolaikines technologijas, sugebėtų padaryti nedaugelis. Pas paminklų meistrą žmonės važiuodavo iš atokiausių vietų, o jei klientų pritrūkdavo – Jonas akmeninius „medžius“ kraudavo į vežimą ir veždavo į turgų.

Tuo pačiu amatu užsiėmė ir Linkuvoje gyvenęs senelis Jonas Mackevičius. Po jo mirties šeimos verslą perėmė trys sūnūs Juozas, Rimantas ir Jonas. Pastarasis dirbo Linkuvoje, o Juozas ir Valdemaro tėvas Rimantas Mackevičius, daug metų paminklus gamino Žeimelio krašto žmonėms. Dabartinė tėvelio darbo vieta – Vaškai. Kai Valdemarui buvo dvylika, tėtis leido ant paminklo iškalti pirmąsias raides. Sukakus devyniolikai, jaunuoliui buvo patikėta smėliasrovė – įrenginys, kuriuo aukšto slėgio ir smėlio pagalba, apdirbami akmeniniai paviršiai. Prieš kelis metus jaunas vyras nuosavą verslą pradėjo Joniškėlyje.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2015-05-16 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.