Australija – svajonių šalis, kurioje trūksta tik… Lietuvos

Agnė Špiklytė gimė ir augo Švobiškyje. Baigusi Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnaziją įstojo į Mykolo Romerio Universitetą Vilniuje, kur įgijo finansų ekonomikos bakalauro laipsnį. Paskutiniais studijų metais, nors ir turėdama pakankamai gerą darbą, būrį puikių draugų ir netgi nuosavą automobilį (ką tuomet laikė didele privilegija), Agnė jautė, kad jos jaunai ir neramiai sielai kažko trūksta. Mergina suprato, kad norint surasti save, savo vietą pasaulyje – reikalingi kardinalūs pokyčiai.

Atsakymas į klausimą „Ką veikti baigus universitetą?“ Agnei atėjo netikėtai, perskaičius dvi, iš pažiūros labai skirtingas knygas: Paulo Choelo „Alchemiką“ ir Elizabeth Gilbert „Eat, Pray, Love“. Reikia keliauti! Ir kažkur labai toli! Reikia išlysti iš savo komforto zonos. Išmokti gyventi be kitų pagalbos. Vykti ten, kur tėvelis neatvažiuos partempti sugedusios mašinos. Susirasti naujų draugų, naują darbą, kojomis paliesti žemę, kurioje dar niekada nebuvai. Į Australiją!!!

„Darbo“ skaitytojams mergina sutiko papasakoti apie gyvenimą kengūrų šalyje. Apie dėl nieko sau galvos nesukančius vietinius gyventojus, geriausią pasaulyje mokesčių sistemą, jautienos kepsnius, australiškas Kalėdas ir namų ilgesį.

Į Melburną atvedė laiminga žvaigždė

– Kiekviena beprotiška idėja, gimstanti galvoje, iš pradžių atrodo visiškai nereali. Tačiau jei esi atkaklus, pačios keisčiausios svajonės išsipildo. Tarsi visiškai atsitiktinai atsiranda įvairūs žmonės, susiklosto palankios aplinkybės, vedančios tikslo link. Ir štai – vieną dieną nubundi vidurį didžiulio miesto ir suvoki, kad jau esi Australijoje. Kai geriau pagalvoju, suvokiu, jog neturėjau jokio konkretaus tikslo važiuoti būtent į Melburną. Tiesiog jutau, kad čia veda mano laimės žvaigždė. Ir… nuotykiai.

Atvykau į Australiją visiškai jai nepasiruošusi ir labai mažai nutuokdama, koks iš tiesų čia yra gyvenimas. Žinojau tik tai, kad darbą susirasti turėtų būti lengva ir tai, kad gyvena daug kengūrų. Turbūt tuo metu daugiau priežasčių čia atvykti man ir nereikėjo.

Kai po daugiau nei 50 valandų trukusios kelionės aplink pusę pasaulio, pabudau pačiame pigiausiame miesto hostelyje, kuriame nakvojau su dar trimis merginomis, pagalvojau: VEL-NIA-VA. Tik tada suvokiau, kaip beprotiškai toli nuo namų yra ta Australija (daugiau nei 15 tūkstančių kilometrų). Pradėjau abejoti ar teisingai pasielgiau palikusi patogų gyvenimą vardan „kažko“. Vis klausiau savęs: ar po 1,5 metų atostogų kitoje pasaulio pusėje dar galėsiu grįžti į tą pačią „komforto zoną“? Tačiau neturėjau kito pasirinkimo. Su keliais tūkstantėliais kišenėje turėjau išmokti gyventi didžiuliame (beje, dar ir siaubingai brangiame) mieste ir įgyvendinti visus savo tikslus.

Važiuodama į Australiją aš tikrai maniau, kad bent jau suprantu anglų kalbą tikrai neblogai. Pasirodo – nė velnio. Vietiniai kalbėjo su man tada visiškai neįkandamu anglišku akcentu… Prisiminus, man net dabar savęs gaila. Pirmus mėnesius teko koncentruotis ties anglų kalbos žinių gilinimu.

Tuo metu turėjau tik studento vizą, kuri leidžia dirbti ne daugiau nei 20 valandų per savaitę. Kadangi bulvių ir lašinių į Australiją įsivežti negalima – teko suktis. Dirbau daug – kavinėse, restoranuose, viešbučiuose. Vienu metu keliose vietose. Dienomis vyko paskaitos, tai dirbti teko ir naktimis. Ir taip beveik 3 mėnesius, 7 dienas per savaitę, su ne daugiau nei 5-ių valandų miego per parą. Be jokio atokvėpio. Tiesą pasakius, tik tada supratau, koks sudėtingas yra padavėjos darbas, ir… kaip aš jam netinku. Tad, atėjus Kalėdoms, viską mečiau. Žinoma, išskyrus mokslus, kuriuos sėkmingai pabaigiau ir gavau diplomą. Pailsėjau, paatostogavau. Iš Lietuvos atvyko draugas su kuriuo automobiliu keliavome rytine vandenyno pakrante nuo Melburno iki Sidnėjaus.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2015-05-09 „Darbe“.