Dvi dukras ir sūnų pagimdžiusi Švobiškio kaimo gyventoja Birutė Brazienė Motinos dieną sulauks dvigubai daugiau sveikinimo bučinių, tiek pat kartų išgirs: „Mamyte, aš Tave myliu“. Su viena prasmingiausių švenčių švobiškietę sveikins ne tik savo šeimą jau turinti dukra Gintarė, vienerių metukų anūkas Gabrielius, gegužės pirmąją savo 18-ąjį gimtadienį švęsianti jaunesnioji dukra Gineta, penkiolikmetis sūnus Giedrius. Jau penkerius metus mamos vardu Birutę šaukia ir dvi jos globojamos mergaitės – vienuolikos metų Evelina bei dešimtmetė Karina. Galbūt atvažiuos ir Kaune gyvenantis jų brolis Marius. Vaikinui – jau 27-eri, jis Brazių šeimą susirado, sužinojęs, jog čia auga jo sesutės. Pats Marius užaugo vaikų namuose, bet Braziams yra be galo dėkingas, kad šie laimingą vaikystę dovanojo Evelinai ir Karinai. – Per tuos penkerius metus, kai mergaitės atėjo į mūsų šeimą, teko išgyventi ir džiugių, ir sunkių minučių, bet nė karto nesuabejojome savo pasirinkimo teisingumu. O šiandien jau atrodo, kad visi penki vaikai yra mano pačios pagimdyti. Nors oficialiuose popieriuose kartais tenka rašyti žodį „globėja“, man daug mieliau girdėti žodį „mama“, – šypsosi Birutė Brazienė.
Teko mokytis gestų kalbos
44-erių metų moteris Joniškėlio apylinkių seniūnijoje dirba su socialinės rizikos šeimomis. Ji kasdien savo akimis mato daug apleistų nelaimingų vaikų, sulaužytų jų gyvenimų. Dažniausiai taip atsitinka, kai tėvai savo pareigas nuskandina alkoholio butelyje. Birutė, kaip įmanydama, stengiasi tokioms šeimoms pagelbėti, kad tėvai atsitokėtų, kad jų atžalų netektų išvežti į vaikų globos namus. Per savo darbo praktiką švobiškietei teko patirti, koks skaudus būna šis procesas. Beje, po vieno tokio įvykio Brazių šeimoje atsirado Evelina, kiek vėliau – ir jos sesutė Karina.
– Biologinė mergaičių mama yra mano aptarnaujamos seniūnijos gyventoja. Kartą iš vaikų darželio, kurį lankė Evelina, paskambino auklėtoja, kad mergaitės niekas nepasiima, nors darbo valandos jau senokai baigėsi. Jos motina buvo kažkur „išplaukusi“, tad Eveliną parsivedžiau į savo namus. Pas mus ji pernakvojo, o rytą vėl nuvedžiau į darželį. Netrukus situacija pasikartojo. Galų gale įsitikinom, kad mama tikrai ja nepasirūpins. Laukė ašaromis aplaistyta kelionė į Grūžių vaikų globos namus. Tiesa, tada juos renovavo, o jų gyventojai buvo laikinai persikėlę į Pasvalio specialiąją mokyklą. Evelina taip raudojo, kad mano širdis nebeišlaikė. Buvo vasara ir, pasitarę su vyru bei vaikais, mergaitę parsivežėm į savo šeimą. Kaip tada galvojom – vasaros atostogų. Žinoma, negalėjom likimo valiai palikti ir jos sesutės – tuomet penkiametės Karinos: negi išskirsi seses. Per vasarą taip suartėjome, kad jos pasiliko pas mus ir po atostogų: visi kartu esame iki šiol, – apie dviejų sesučių gyvenimą kardinaliai pakeitusį savo šeimos žingsnį Birutė Brazienė pasakoja tarsi apie savaime suprantamą dalyką. Kaip ir apie tai, jog visai šeimai teko išmokti gestų kalbos, nes Karina – nekalba ir negirdi. Braziai šio meno mokėsi iš gestų knygos, o vaikams tokie mokslai buvo tarsi smagus žaidimas.
– Daugelį žmogaus jausmų ir norų galima suprasti iš jo veido išraiškos, akių žvilgsnio, – priduria Birutė. Karina mokosi Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje, tad namo grįžta tik savaitgaliais. Evelina, Giedrius ir Gineta – Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos moksleiviai. Dvigubai daugiau bučinių
Pavydo bangelę pakeitė meilės banga
Pasmalsavus, kaip į dviejų naujų šeimos narių atėjimą reagavo jos pačios atžalos, mūsų pašnekovė sako, jog, išgirdę, kad turės dar dvi seses, vaikai apsidžiaugė ir nekantriai jų laukė. Tiesa, po kiek laiko buvo atplaukusi pavydo bangelė, nes daug vargo patyrusioms mergaitėms reikėjo didesnio dėmesio, kad jos pajaustų, jog šioje šeimoje yra mylimos, jog niekada nebus paliktos ir išduotos. – Bet visi susėdę atvirai pasikalbėjom ir vaikai suprato, kad Karinos ir Evelinos atsiradimas nė kiek nesumažino mūsų meilės jiems. Dabar visi penki – kaip tikri broliai ir sesės: ir pasipeša, ir vėl draugauja, vieni kitais rūpinasi, globoja. Kai mums reikia kur nors išvažiuoti, ramia širdimi Evelinos ir Karinos priežiūrą patikime Ginetai. Ji noriai rūpinasi sesutėmis: kasas supina, pietus pagamina. Namų ruošos darbų nesibaido ir Evelina: ji pati kambarį susitvarko, rūbelius gražiai susilanksto, – ir savo dukras, ir globojamas mergaites vienodai giria Birutė Brazienė.
Zina MAGELINSKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-04-30 „Darbe“.
