Šeštadienį Marijampolėje vyko Lietuvos vaikų ir jaunimo mėgėjų teatrų šventė „Šimtakojis 2015“. Baigiamojoje šventėje dalyvavo aštuoni kolektyvai, tarp jų ir Pasvalio kultūros centro jaunimo teatras su spektakliu „Baidyklė“ pagal Vladimirą Železnikovą (režisierė Asta Liukpetrienė). Šis festivalis jau nuo rudens keliauja po visą Lietuvą. Rajonų, regionų apžiūrose varžėsi įvairiausi vaikų ir jaunimo teatrai. Pasvalio kultūros centro jaunimo teatro spektaklis „Baidyklė“ buvo parodytas Rietave ir vertinimo komisija skyrė daugiausia balų – 99. Ir, žinoma, pakviestas į Marijampolę dalyvauti baigiamojoje šventėje. Vaikų ir jaunimo teatrų apžiūra-šventė „Šimtakojis“ organizuojama kas dvejus metus. – Mus pačius nustebino toks aukštas įvertinimas. Vis tiek tuose vertinimuose išlieka ir subjektyvumo, –svarsto režisierė Asta Liukpetrienė. Ji prisipažįsta abejojusi, ar šis senas kūrinys, parašytas rusų autoriaus kone prieš keturis dešimtmečius, šiandien tinkamas ir nepraradęs aktualumo: – Vardai rusiški, kelionę į Maskvą keičiam tiesiog į miestą, mergaitė nusikirpo plaukus, bet dabar tuo nieko nenustebinsi. Ir vis dėlto „Baidyklė“ sujaudino, per spektaklio premjerą žiūrovai net apsiverkė. Kitokio žmogaus ignoravimas, patyčios – labai skaudžios visais laikais. Šiandien tokios situacijos gal net daug aštresnės nei anksčiau. Rusų rašytojui Vladimirui Železnikovui visuomet rūpėjo vaikų ir suaugusiųjų santykiai, žmonės, kurie jaučia svetimą skausmą, kurie mąsto ir elgiasi kitaip nei visi. „Baidyklė“ – tai pasakojimas apie šeštokę Leną, tarsi nužengusią iš devynioliktojo amžiaus paveikslo į mažo miestuko mokyklą, mergaitę, pravardžiuojamą daržo baidykle, bet apvertusią aukštyn kojomis klasės vaikų gyvenimą, išdrįsusią stoti prieš išdavystę…
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-04-28 „Darbe“.
Džiugina režisierės drąsa: kai „patriotų“ lūpų neapleidžia isteriškas „rusai puola“, pasirinkti apysaką „Baidyklė“(1975 m.) ir pjesę pagal ją – uždavinių uždavinys! Neapsirikta: ir žiūrovų įvertinimas (jaudulio ašaros), ir konkursų žiuri skirti prizai – pavyko vienareikšmiškai! Tad pirmyn, jaunosios aktorytės ir aktoriukai, tik pirmyn, vedami savo ieškančios ir randančios vadovės! Pjesė – daugiau nei aktuali. Mano galva, ji vertesnė pamatyti ir pajausti, nei dešimt, tarkim, austėjų iš Vilniaus palemenimų apie patyčias mokyklose… Pavadinkim Oką Mūša, Tarusą – Mažupe, štai ir realūs Narteikiai ar net Joniškėlis (tiesa, Joniškėlyje – GIMNAZIJA, o ten, tame miestelyje, TIK – vidurinė mokykla Nr.15…; niekis: patyčios ir Niujorke – patyčios, kaip ir laikui nepavaldūs šekspyriškieji jausmai). Nereikia baidytis ir Maskvos vardo. Maskvoje tikrai galima pamatyti nemažiau nei „mieste“… Tarkim, visa talentingų pasvaliečių trupė su režisiere išsiruošia į Maskvą, aplanko J. Vachtangovo teatrą su R. Tuminu priešaky, pasigėri „Gulbių ežeru“ (jei ir ne Bolšoi, tai jo antrojoje scenoje – tikrai bilietai įkertami) ir pilni įspūdžių sugrįžta Pasvalin! Šiek tiek nustebę, kad tiek mažai „vatnykų“ teko sutikt… Svajonė? Bet reali.
Kas nepatiko laikraštėlyje? Ten rašoma: „…filme „Baidyklė“ vaidino ir lietuvių kilmės aktorė Kristina Orbakaitė“. Kristinai tada tebuvo 12 metų (viešpatie, dar ne aktorė) ir k/f „Baidyklė“ (1983 m.) jai tebuvo tik tramplynas į didžiąją sceną ir estradą. Galima buvo užsiminti apie J. Nikuliną (filme Lenos senelį; kas žino Nikuliną – žino, o jaunimui priminti, kad toks buvo – tikrai nekenktų. O gal čia vėl baimė, kad „kažkas tuoj tuoj užpuls?.. tarkim, šuo Barbosas ar „Kaukazo belaisvės“ trijulė). Būtent tokiais „edukaciniais“ sumetimais A. Bitinaitė ir galėjo paaiškinti „lietuvišką Orbakaitės kilmę“: tėvas – Mykolas nuo pajūrio, mama – šių laikų „diva ir primadona“ Ala. Beje, gerb. Bitinaite, kokios vizijos Tamstai pasivaideno, kai XX a. mokinukę pavadinote „tarsi nužengusią iš d e v y n i o l i k t o j o amžiaus paveikslo“?!?
Martyna, Faustai ir visi šaunieji vaidylos – Jūs kitokie! Tokiais ir likite!