Pasvalio krašto muziejuje buvo pristatyta rankdarbių klubo „Kraitė“ paroda. Šį kartą – viskas iš lino, derinant su gintaru, su oda. Taigi vyrauja natūralios medžiagos, be blizgučių, be sintetikos.
– 2015-ieji yra paskelbti Regionų metais, o linas mūsų regione visada buvo lietuviškas maistas, vaistas ir apranga. Man labai patinka linas, – prisipažįsta „Kraitės“ klubo vadovė Vida Šaikūnienė. – Rengdamos parodą, stengiamės sugalvoti temą, kad nebūtų tokio visiško mišinio… Nepaisant, jog Lietuvoje linininkystė per pastaruosius dešimtmečius buvo sunaikinta, rankdarbių autorės rado lininių siūlų ir audinių. Pasirodo, jų iš svetur atvežama.
– Kai 1984 metais pradėjau čia dirbti agronomu, oi, kiek linų į Pamūšį išveždavom! – atėjęs į parodą, prisiminė rajono meras Gintautas Gegužinskas. – Neseniai lankiausi Upytės bandymų stotyje, kur likęs vienintelis linų plotelis visoje Lietuvoje…
Visą lino kelią apdainavo Nairių etnografinis ansamblis „Gija“, vadovaujamas Renatos Kaziliūnienės. O prieš ketvirtį amžiaus išleista mūsų kraštietės Onos Bluzmienės tautosakos ir atsiminimų rinktinė taip ir vadinosi „Linelius roviau, dainavau“. Joje rašoma:
– Vyrauja senosios linų darbų dainos. Dauguma jų būdingos visai Aukštaitijai, kur gerai derėjo ir buvo auginami linai. Linas – ilgo, sudėtingo ir kantraus darbo reikalaujantis augalas. Dainose tarsi veriama visa ta, rodos, nesibaigianti, nuosekliai vienas kitą vejančių darbų darbelių grandinė: pasėjo, įakėjo, nurovė, nukaršė, pamerkė, ištraukė, paklojo, suėmė, parvežė, išmynė, nubraukė, nušukavo, suverpė, išaudė…
Visą straipsnį skaitykite 2015-04-14 „Darbe“.
Smagu, kai pamatai moteris, kurių darbščios rankos liečia nuostabų augalą, jo pluoštą ar gatavą dirbinį iš jo. Drobė lydėjo lietuvį nuo vystyklų iki įkapių! O ir pasaulio kultūroje linai buvo vieni iš ryškiausių atributų: lino rūbais puošėsi senojo Egipto faraonai, krikščionybėje drapanos iš lininio audeklo buvo laikomos švaros simboliu (prisiminkim ta proga Turino drobulę). Gal „ne į temą“, bet šiandien popierius jenoms ar amerikietiškiems doleriams gaminamas iš lino pluošto. Galima rašyti be galo, be krašto! Net prisiminti, kad buvo laikai, kai Lietuva bene daugiausiai linų Europoje eksportuodavo. Graudu, kad, kaip rašo A. Bitinaitė, „linininkystė per pastaruosius dešimtmečius buvo sunaikinta“… O gal, gerb. Asta, bent kartą trinktelkim tiriamosios žurnalistikos straipsniuką: kodėl taip atsitiko? Gal ką protingo pasakytų ir tie, kurie veik 30 metų valdžioje? O gal dar ką galima išgelbėti, tarkim, prie etnografinių sodybų užsėti laukus mėlynžiedžiais?!. Vis šis tas! Agronomų tai turime…
Beje: yra tekste eilutė „Kai 1984 metais pradėjau čia dirbti agronomu, oi, kiek linų į Pamūšį išveždavom!“. Neblogai atsimenu Pamūšio linus, apskritai 1984 – uosius, net Orvelo knygą tuo pačiu pavadinimu dar galėčiau pacituoti!
Tačiau kalbėsiu apie kitką: ponas G. Gegužinskas 1984 metais baigė LŽŪA, tais pačiais metais pradėjo dirbti Joniškėlio TŪT ir iš karto buvo „išrinktas“ LLKJS tarybinio ūkio – technikumo komjaunimo „kuopelės“ sekretoriumi bei primtas į „šlovingasias“ TSKP eiles (LKP tada dar nebuvo, LKP buvo TSKP sudėtinė dalis). 23 metų komunistas – įstabus karjeros startas! Nuo 1984 lapkričio „startuolis“ darbuojasi LLKJS Pasvalio RK pirmuoju sekretoriumi. Iki pat 1989 – ųjų… (atsiprašau už parašytas abreviatūras: kam reikia – supras, kas nežino ir panorės sužinoti – paguglinės). Klausimas lieka „atviras“: kada mūsų „agronomas“ tuos linus Pamūšin vežiojo?!?
Jeigu tokią datų abrakadabrą įvėlė straipsniuko autorė – atleistina, gal nežinojo, gal TSKP nepriklausė kaip kabineto kolegė… Ale kur žiūri vyriausiasis redaktorius? Nors suprantama: irgi TŪT yra baigęs (kolegos!), vienas vyriausiuoju agronomu buvo, kitas dabar vyriausiasis… Žmogiška… Nors kažkiek ir paukštiška: varnas varnui…
Tačiau ne apie tai