„Aš nemoku kitaip gyventi…“

Oniu 1
Bibliotekininkė Aldona Oniūnienė tiki, kad Lietuva taps šiaurės Atėnais.

 

Šv. Velykų išvakarėse kalbamės su Grūžiuose gyvenančia Vaškų Vandos Zaborskaitės bibliotekos bibliotekininke, penkių vaikų motina, aktyvia bendruomenės veikėja, asmenybe, kurios dėka mažo miestelio biblioteka seniai virto kultūros, lietuvybės ir patriotizmo židiniu, Aldona Oniūniene.

Nuo mirties išgelbėjo rožinis

Aldona gimė Vaidžiūnų kaimo vienkiemyje Leono ir Onos Banelių šeimoje. Seneliai iš tėvelio pusės buvo stiprūs ūkininkai, turėję nemažai žemės. Sąžiningų ir darbščių žmonių gyvenimą sugriovė sovietų okupacija. – Vyko karas, tėvelis slapstėsi nuo kariuomenės. Vieną kartą į namus užklydo girtas rusų kareivis. Triukšmavo, kažką rėkavo. Slėptuvėje buvęs tėvelis nematė kas vyksta namuose. Vieną akimirką pasigirdo šūviai. Vienas, antras, trečias… Šautuvas pokštelėjo tiek kartų, kiek namuose buvo žmonių… Tėvelis su siaubu padarė išvadą, kad raudonarmietis ieškojo jo, bet neradęs išžudė visą šeimą… – su neslepiamu jauduliu moteris pasakoja daugiau nei prieš pusę amžiaus vykusią istoriją.

Laimei – su laiminga pabaiga. Grįžęs namo Leonas rado visus gyvus ir sveikus. Pasirodo, girtas karys tiesiog šaudė į daržinės duris. Tačiau po to įvykio tėvelis nusprendė nebesislapstyti ir neberizikuoti savo artimųjų gyvybėmis. Senelis ji nuvežė į Biržuose esantį karinį komisariatą. Po trumpų apmokymų jaunus vyrus išvežė į frontą. Visą kelią kartu važiavę rusai iš nevilties gėrė, o Aldonos tėvelis rankose spaudė per stebuklą išsaugotą rožinį ir meldėsi. Bekeliaujant pasiekė žinia, kad karas baigėsi… Tą rožinį Leonas saugojo visą gyvenimą, su juo buvo ir palaidotas… Po karo, kuriantis kolūkiams, laisviems ūkininkams buvo uždėtos nepakeliamai didelės prievolės. Už jų nevykdymą senelis buvo išvežtas į Šilutėje esantį lagerį, kuriame ir mirė. Grįžęs iš kariuomenės tėvelis buvo priverstas eiti dirbti į kolūkį. Jame ir praleido visą gyvenimą. Sukūrė šeimą. Gimė du vaikai: Aldona ir Sigitas.

Vienkiemio vaikas

Neaprėpiamas pasaulis, kuriame telpa viskas: bekraščiai laukai, kalvoti Mūšos krantai, žmonės, kurių jau seniai nebėra. Aldonos vaikystė kvepia šienu, kurį jinai su broliu vartydavo, grėbdavo ir kraudavo į didžiules uores. O juk dar reikia suspėti aplėkti žemuogių kilimais nuklotus pagriovius ar prisikinti puokštę rugiagėlių! – Dabar šių lauko gėlių ir su žiburiu nesurasi, o tada – pabrendi giliau į lauką ir skiniesi. Vieną kartą, dar būdama maža, taip įnikau į rugiagėlių skynimą, kad pasiklydau. Tėveliams buvo daug strioko, – prisimena Aldona.

Protingi žmonės aiškina, kad, kai esi mažas, pasaulis atrodo gerokai didesnis nei iš tiesų. Tačiau kiekvienas iš mūsų galėtų paliudyti, kad vaikystės metų aplinka gerokai skiriasi nuo to, ką matome dabar. Ir esmė visiškai ne amžiuje. Apie tai kalba ir Aldona. Važiavimas į už keturių kilometrų nuo namų buvusią Vytartų mokyklą, jai būdavo didžiulė kelionė. Ir kol pašnekovė skaičiuoja vaikiškus kilometrus, aš labai aiškiai jaučiu, kad ji ilgisi, ne mokyklos, o gerojo tėvelio, kuris ar vasara, ar žiema, rogėmis ar vežimu, gabendavo savo mažąją rugiagėlių mergaitę…

O paskui būdavo pavasaris! Į mokyklą – autobusiuku. Namo – tik pėstute! Mūšos pakrante, su privalomu sustojimu ties Krivicko sodu, iš namų pasiimto maisto valgymu ir grožėjimusi kvapą gniaužiančia Mūšos panorama. O jei pavykdavo pamatyti ledonešį… Besigrūdančios lytys, triukšmas, ant kranto išmestos žuvys, ledu plaukiantys žvėreliai, iš krantų pabėgęs vanduo…

– Kai pradėjau mokytis Pasvalyje, jis man atrodė labai didelis miestas. Aš čia greitai pavargdavau, – prisipažįsta pašnekovė.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2015-04-04 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.