Ar Norvegija lietuviams – pažadėtoji žemė?

Pastaruosius dvejus metus spaudoje ir televizijoje vis dažniau ir garsiau kalbama apie dviprasmiškai vertinamą Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemą. Norvegiją, kaip besąlygiškai pačią nuostabiausią vaiko teisų ir itin aukšto socialinio, kultūrinio ir ekonominio lygio šalį, pristato oficialios Lietuvos įstaigos, ten galiojančius įstatymus itin uoliai gina kai kurie Lietuvos pareigūnai ir specialistai. Spaudoje nuolat periodiškai pasipila straipsnių apie siaubingą vaikų teisių padėtį Lietuvoje, itin detaliai aprašomos smurtinės istorijos. Tačiau, visuomet nutylimas labai svarbus dalykas – praėjus 25 metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo, įvairaus lygio „apsaugos ir gerovės“ apaugę dulkėmis taip ir lieka surašyta teorija popieriuose ir guli giliai valdininkų stalčiuose. Nuolat akcentuojama, kad viskam trūksta lėšų, todėl bet kokie teigiami pokyčiai taip ir lieka teorija. Per tuos metus Lietuvoje kaip grybų po lietaus pridygo įvairiausių nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių vaikų gerove, žmogaus teisių apsauga ir t.t.. Visos šios organizacijos nuolat raikosi finansuojamus projektinius pyragus. Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais finansiškai itin dosnūs Norvegijos fondai. Rodos, atlapa širdimi dalijami pinigėliai turėtų pasiekti tikslines grupes, tačiau tik su tam tikromis sąlygomis. Lietuva privalo perimti gerąją Norvegijos patirtį, kuri, kaip aiškėja pastaruoju metu, gal nėra jau tokia besąlygiškai nuostabiai gera. Ypač kai kuriose itin jautriose socialinėse srityse. Lietuvoje situacija ir diskusijos itin paaštrėjo po taip vadinamų lietuvių vaikų pagrobimų iš Norvegijos vaiko teisių apsauga besirūpinančios sistemos. Paskutinis lašas, perpildęs visas lietuvaičių kantrybės taures buvo septynmečio lietuvaičio nesėkmingas grąžinimas į Lietuvą. Mūsų šalis, gavusi skambų antausį iš Švedijos, šiuo metu yra praradusi savo mažąjį pilietį, kurį pasisavino trečioji šalis (Norvegija nėra Europos Sąjungos narė). Parodyta nemažai laidų, prirašyta daug straipsnių, tačiau, kai televizorių ekranuose prabilo patys norvegai, kai jie atvažiavo į Lietuvą prašyti pagalbos – tapo akivaizdu, kad ta pažadėtosios žemės šalis nėra tokia, kokią mums bando įpiršti Lietuvos pareigūnai.

Ingrida BUTKEVIČIŪTĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-03-12 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *