Dobkevičiūtei-Žilevičienei kovo pradžioje
sueis 94 metai.
– Tėvas Antanas Dobkevičius, gimęs Pasvalyje, mokėsi Mintaujos gimnazijoje ir dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą emigravo į Ameriką. Gyveno ir dirbo Klivlende, kur sutiko ir vedė iš Ustukių kilusią Kazilevičiūtę. Amerikoje gimė sūnus Kazimieras ir dukra Antanina. Apie 1919 metus grįžo į Lietuvą. Pasvalio vienkiemyje pirko žemės, pasistatė didelę gražią sodybą. Gimė sūnus Jonas, o 1921-ųjų kovą mes, dvynės sesės. Buvom dar visai nedidelės, kai mirė mamytė. Nuo 1926-ųjų kelerius metus tėvas buvo Pasvalio valsčiaus viršaitis. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse į Ameriką emigravo mano vyresnieji brolis ir sesuo. Po karo tėvas, pamotė, dar vienas brolis ir mano dvynė sesuo Marta buvo ištremti į Sibirą. Ten tėvas ir mirė. Iš tėvų ūkio ir sodybos liko tik prisiminimai. Net anų laikų mūsų šeimos fotografijos per kratas buvo suplėšytos arba paimtos. Man pavyko išsislapstyti. Baigiau vokiečių kalbos studijas, ištekėjau už agronomo Virginijaus Žilevičiaus. Užauginome dukrą Violetą ir sūnų Virginijų, kurie gyvena Šiauliuose. Anūkė Skirmantė ištekėjo už airio Mondi, gyvena Airijoje ir man padovanojo proanūkes Moniką ir Emą. Anūkas Virginijus po studijų išvyko į Angliją, – taip labai trumpai galima papasakoti Narteikiuose gyvenančios Beatos Barboros Dobkevičiūtės-Žilevičienės, kuriai kovo 5-ąją sueis 94 metai, šeimos istoriją. Dar vienos šeimos, kurios likimą lamdė istoriniai tautos lūžiai. Liko našlys su penkiais vaikais – Kovo 5 dieną per savo gimtadienį tradiciškai kepu vištą, antį ar net žąsį, – guviai kalba Beata Žilevičienė, kuri po atliktos stuburo operacijos eina jau su vaikštyne, tačiau iki 85 metų neturėjo jokios ligos istorijos. – Iš penkių brolių ir seserų likau vienintelė. O mamytė mirė, sulaukusi vos 39-erių. Beata ją šiek tiek prisimena, bet jau sergančią. – Kai tėvas liko našlys, pasikvietė padėti savo seserį Agatą, bet kad ji vaikams nesugebėjo valgyti pagaminti. Priverda lašinių, barščių, toks valgis tik sunkiau dirbančiai šeimynai tinka. O mums reikėjo blynų, košių, kleckų. Ir šukuodama plaukus Aga, taip vadinom tetą Agatą, labai pešdavo, – prisimena Beata Žilevičienė. – Viskas pasikeitė, kai po septynerių metų tėvas antrą kartą vedė. Mūsų pamotė, kaip ir mamytė, buvo kilusi iš Ustukių. Pamotė buvo gera – skaniai gamino, vaikus madingai rengė, mergaitėms kvepalų ir net kosmetikos nupirkdavo. – Nors tėvas buvo našlys su penkiais vaikais, tačiau, kaip dabar sakoma, geidžiamas jaunikis.
Gražus vyras ir ūkis nemenkas. Išsistatė trobas prie senojo vieškelio, žemės driekėsi prie Lėvens ir Mūšos. Dar pamotės septynių hektarų gabalas prisijungė, – pasakoja senoji narteikietė. – Tėvas buvo labai organizuotas. Statybas pradėjo nuo pirties. Sakydavo, kad be pirties nėra gyvenimo.Beata Žilevičienė prisipažįsta be galo mėgusi maudytis, į Mūšos upę nerdavo, kol vanduo užšaldavo: – Plaukti išmokau gal trejų metų. Ir savo anūkus išmokiau. Apie tėvą Antaną Dobkevičių dukra pasakoja kaip apie smalsų žmogų: – Latvijoje išmoko latvių ir vokiečių kalbas, Amerikoje – anglų. Kaip pats yra prisipažinęs, kalbos jam sekėsi. Jos sekėsi ir man. Tėvas visą amžių skaitė grožinę literatūrą ir tai buvo jo maloniausios poilsio valandos. Ir aš turėjau didelę biblioteką, tik dabar knygas atidaviau savo vaikams. Tėvas prenumeruodavo daug spaudos, įsigijo radiją ir turėjo trejas ausines. Mano broliams nupirko du vokiškus dviračius, kurie kainavo po tris šimtus litų. Tada karvė kainavo devyniasdešimt litų.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį rasite 2015-02-14 „Darbe“.
