„Šypsena nieko nekainuoja, bet daug ką sukuria… Ji blyksteli akimirką, o atmintyje išlieka kartais visą gyvenimą… Nuoširdi šypsena – tai tarsi dovana…“ Tokių ir panašių žmogaus galingo bendravimo ginklo apibūdinimų galima surasti interneto platybėse. Kalbame ne apie dirbtinai išspaustą „amerikonišką“, o natūralią šypseną. Tokią dovaną turi ir kiekvieną dieną ją savo kolegoms ir kitiems žmonėms žarsto rajono policijos komisariate penktus metus dirbanti bendruomenės pareigūnė Aira Kovaliūnaitė. Praėjusiais metais komisariato darbuotojai jai skyrė „Metų kolegės“ nominaciją, o 2013 m. ji pelnė „Metų šypsenos“ apdovanojimą. 27 metų policininkė pripažino, kad bendraujant su žmonėmis natūrali šypsena padeda tirpdyti nepasitikėjimo, priešiškumo ledus. Tačiau naivu būtų manyti, kad kiekvienas pareigūnės sutiktas žmogus į šypseną atsako tuo pačiu. „Šypsenos tikrai nesureikšminu. Tačiau gera bendrauti su šiltu, nuoširdžiu žmogumi“, – šyptelėjo pašnekovė. Nuostabia šypsena apdovanota pareigūnė kilusi iš kaimyninio Biržų rajono Geidžiūnų kaimo. Pašnekovė džiaugėsi, kad augo daugiavaikėje šeimoje, kurioje gavo neįkainojamus bendravimo, rūpinimosi kitais žmonėmis pagrindus. Būsimos policininkės tėtis žemės ūkio bendrovėje dirbo vairuotoju, o mama – buhaltere. Aira turi vieną jaunesnę ir dvi vyresnes seseris ir vieną vyresnį brolį. Visi Kovaliūnų šeimos vaikai pasuko skirtingais keliais: vyriausioji sesuo – pradinių klasių mokytoja, kita – bendruomenės slaugytoja, jaunėlė – finansininkė, o brolis užsiima medžio darbais. Pašnekovė minėjo, kad kartu su broliu ir seserimis dažnai lanko Geidžiūnuose likusius dabar jau pensinio amžiaus tėvelius.
Nesigaili atvykusi į Pasvalį
„Vaikystėje traukė ne lėlės, o technika. Baigdama Biržų „Saulės“ gimnaziją svarsčiau kokį kelią toliau rinktis – policininkės ar stoti į mechanizacijos fakultetą“, – šypsodamasi prisipažino A. Kovaliūnaitė. Tik vienas tolimas giminaitis, dabar jau pensininkas, anksčiau yra dirbęs policijoje. Tačiau pašnekovė mano, kad tai įtakos jos apsisprendimui neturėjo. Iš pradžių tėvai į dukros apsisprendimą gana atsargiai žiūrėjo. Jų skeptiškumas geso su kiekvienais sėkmingais Airos darbo metais mūsų rajone. A. Kovaliūnaitė atviravo, kad į policiją viliojo ne tik noras padėti žmonėms, bet ir didelės pareigūno socialinės garantijos. Pareigūnė tikino, kad įstojusi į Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetą, iš karto pasijuto sėdinti savo rogėse. Į Kaune, Mastaičiuose įsikūrusį minėtą fakultetą A. Kovaliūnaitė atvyko turėdama Biržų rajono policijos komisariato siuntimą. Jei besimokant rajonų komisariatai tapo pavaldūs apskričių Vyriausiesiems policijos komisariatams, tad baigusi mokslus gavo paskyrimą į Pasvalį. Pareigūnė minėjo, kad iki tol jai teko lankytis tik Pasvalio baseine. „Bet labai greitai pripratau ir Pasvalys man tapo jaukiu, mielu miestu“, – tvirtino A. Kovaliūnaitė. Ilgą laiką ji į darbą važinėjo iš savo tėviškės, o dabar jau nuomoja butą Pasvalyje. Ar policijos pareigūno realybė labai skiriasi nuo dar mokyklos suole susikurto įvaizdžio? „Žinoma, kad skiriasi. Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad policininko kelią pasirinkęs žmogus pirmiausia turi būti principingas ir griežtai laikytis įstatymų. Pareigūnams privalu būti puikios fizinės būklės, kuri patikrinama per normatyvų laikymą. Nors policininkai konfliktinėse situacijose pirmiausia stengiasi „nuleisti garą“ žodžiais, tačiau kartais neapsieinama be specialiųjų priemonių. Kartą vienai teko uždėti antrankius įkaušusiam vyrui. Dažnai išgirsti iš girtaujančių, pašalpas gaunančių šeimų tokius „samprotavimus“ – atseit, ko čia atvažiavote, nes esate išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų“, – apie pareigūnų šiokiadienius pasakojo A. Kovaliūnaitė.
Sigitas KANIŠAUSKAS
Visą straipsnį skaitykite 2015-02-10 „Darbe“.
