„Šiandien norėtųsi, kad mūsų kaimo gražūs papročiai, tradicijos nebūtų užkloti bėgančio laiko dulkėmis, o primintų ateinančioms kartoms, kad reikia susijungti širdimis ir apsigaubti gerumo, nuoširdumo skraiste bei spindėti mažu ryškiu spindulėliu didžioje mūsų žemėje“, – knygos „Gyvenimus jungianti upė“ pratarmėje rašo jos autorė, mokytoja Elena Rutkauskaitė. Gegužės pabaigoje 88 metų sukaktį minėsiančios šviesuolės knyga byloja abipus Lėvens krantų prigludusių Gegabrastos ir Toliūnų kaimų istoriją, žmonių likimus. Knygos sutiktuvės praėjusį šeštadienį vyko Pušaloto mokykloje. Deja, aktų salė buvo bejėgė prieš žmonių antplūdį – dalis atvykusiųjų taip ir liko vestibiulyje.
Galbūt nesupyks knygos autorė, tačiau toliau ją vadinsime tiesiog Elenute. Taip į ją kreipėsi renginio vedėja, buvusi kolegė, pušalotietė Genovaitė Kriaučiūnienė ir daugelis kalbėtojų, sveikintojų. Šis mažybinis šiltas vardas turbūt geriausiai ir atspindi mokytojos begalinį darbštumą, kruopštumą, nuoširdumą ir kuklumą. Knygą redagavo autorės mokinė
Knygos „Gyvenimus jungianti upė“ sutiktuvės prasidėjo ir baigėsi muzikiniais sveikinimais. Juos pradėjo iš Toliūnų kaimo kilusios Sadauskų giminės atžala, Panevėžio, Saulėtekio progimnazijos penktokė, kanklininkė Rugilė Mažuolytė ir Virginijos Čirvinskienės vadovaujamo Pušaloto dainos klubo moterų vokalinis ansamblis, o baigė Mikoliškio kapela „Apynėlis“ (vad. Rasa Andžiuvienė).
Renginio vedėja G. Kriaučiūnienė, perskaičiusi kelias ištraukas, bylojančias Toliūnų ir Gegabrastos praeitį, į sceną pakvietė knygos autorę Elenutę ir jos mokinę, iš Toliūnų kaimo kilusią laikraščio „Biržiečių žodis“ vyriausiąją redaktorę Janiną Prankaitę-Bagdonienę.
Redaktorė papasakojo susirinkusiesiems apie tai, kaip Elenutės gražia kaligrafine rašysena sąsiuvinių lapuose užrašyti pasakojimai, žmonių prisiminimai virto knyga. „Į „Biržiečių žodžio“ redakciją užėjęs iš Toliūnų kaimo kilęs mano senas draugas Povilas Dzikaras pranešė, kad rengiamasi leisti knygą, tad pasiūlė ją redaguoti. Iš gimtojo Toliūnų kaimo kilę mano prosenelis, senelis ir mama, tad jaučiau pareigą imtis šio darbo“, – kalbėjo J. Bagdonienė. Knygos redaktorė minėjo, kad šiek tiek neramino surinktos medžiagos apie Gegabrastos kaimą redagavimas, nes nelabai pažinojo jo žmones. Titanišką darbą atlikusi kraštietė prisipažino, kad ne vieną kartą savo šeimos nariams, bendradarbiams prisiekinėjo, jog daugiau niekada tokių pareigų nebeprisiimsianti. Tačiau į priekį žygiuoti skatino kraštiečių moralinė parama, jų pasitikėjimas. „Veikė du „varikliai“ – Valerija Pranaitienė ir Aldona Varnienė, kurios man nuolat primindavo, kad esu knygos redaktorė. Kai buvo sunku, jaučiau moralinę rajono Savivaldybės tarybos nario Algirdo Mulevičiaus paramą“, – toliau atviravo J. Bagdonienė. Knygos „Gyvenimus jungianti upė“ redagavimas tęsėsi beveik metus. Redaktorė stebėjosi mokytojos darbštumu – nes dėžę, kurioje sudėti tūkstančiai rankraščių lapų, vienai buvo sunku pakelti. „Šiandien, žiūrėdama į sausakimšą salę, džiaugiuosi, kad didžiulis mokytojos darbas yra įprasmintas. O likusių rankraščių yra dar ne vienai knygai“, – tvirtino J. Bagdonienė.
Sigitas KANIŠAUSKAS
Visą straipsnį skaitykite 2015-02-03 „Darbe“.
