Jonas Nainys: „Noriu būti veiklus iki pat gyvenimo pabaigos“

Simona ir Jonas Nainiai įsitikinę, kad knyga gali pakeisti žmogaus gyvenimą.
Simona ir Jonas Nainiai įsitikinę, kad knyga gali pakeisti žmogaus gyvenimą.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įgyvendinamo projekto „Bibliotekos pažangai 2“ metu visos Lietuvos bibliotekos kviečiamos prisijungti prie iniciatyvos „Atrask vaikystės biblioteką“. Ja siekiama parodyti, jog bibliotekos nėra tik knygų skaitymo vieta. Šios iniciatyvos metu bibliotekų darbuotojai kviečia ir skatina Lietuvoje žinomus ir autoritetą turinčius žmones tapti bibliotekos, kurią jie dar vaikystėje lankė, globėjais.
Praeitą penktadienį Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka pristatė savo globėją. Juo tapo garsus radijo stoties „Zip Fm“ didžėjus, televizijos laidų vedėjas Jonas Nainys. Į sausakimšą bibliotekos salę Joną atlydėjo gražuolė žmona Simona.
Svečias prisipažino, kad vaikystėje nebuvo dažnas bibliotekos lankytojas, tačiau skaityti mėgo. Vien Džeko Londono „Baltąją iltį“ yra skaitęs gal tris kartus. Susitikimą J. Nainys pradėjo pasakojimu:
– Papasakosiu istoriją, kaip iš bjauraus ančiuko pavirstama į gulbiną. Kai augau Pasvalyje, buvau niekuo neišsiskiriantis juodaplaukis vaikas, turintis labai daug baimių. Aš bijodavau visko: per pamokas pakelti ranką ir pasakyti savo nuomonę, atsistoti prieš publiką ir panašiai. Labai savimi nepasitikėjau. Galvoje nuolat sukosi įvairiausios fantastiškos mintys, tačiau aš jas tramdžiau. Vis sakiau sau: „Kas iš tų svajonių? Rytoj išaus rytas. Vėl turėsiu eiti į mokyklą ir nieko nebus.“
Baigus mokyklą, atėjo laikas mąstyti apie studijas. Man nelabai sekėsi nei istorija, nei matematika, nei lietuvių kalba. Patiko šokti, bet supratau, kad iš to nepragyvensi. Visi mano draugai įstojo į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos aukštąsias mokyklas, o aš gavau pakvietimą į Šiaulių universitetą studijuoti filosofiją. Buvau nusivylęs, kad nuo namų „pabėgau“ tik 70 kilometrų. Nelabai žinojau kas yra ir ta filosofija (ją buvau įrašęs šeštu numeriu stojimo dokumentuose). „Google“ pagalba sužinojau, kad žodis „filosofija“ reiškia „meilė išminčiai“. Pagalvojau: meilė man patinka, na, o išmintis kada nors ateis.
Jau pirmos paskaitos metu mane sužavėjo dėstytojas, kuris pusantros valandos be jokių pagalbinių užrašų mums sklandžiai, protingai ir labai įtikinamai kalbėjo. Klausiausi įšsižiojęs ir supratau, kad tas dalykas man jau patinka ir, kad aš taip pat noriu būti žmogumi, kuris sugeba taip drąsiai ir aiškiai dėstyti mintis. Filosofija tapo mano nauju atradimu. Knygos, paskaitos, dėstytojai man davė neįtikėtinai daug.
Šiauliuose supratau dar vieną dalyką, kad esu aplinkoje, kur nie-kas manęs nepažįsta, niekas nežino mano baimių. Aš supratau, kad tai yra gera proga pasikeisti. Aš, tiesiogine ta žodžio prasme, pardėjau „lipti per save“. Ėjau visur, kur tik kažkas vyko, dalyvavau įvairiausių studentiškų bendruomenių veiklose, organizavau renginius.
Galų gale išdrįsau įsidarbinti Šiaulių televizijoje reporteriu – labai norėjau būti „telike“. Tai buvo, ko gero, labiausiai nevykęs mano gyvenimo bandymas. Mano užduotis būdavo labai paprasta – pakalbinti kokį įžymų Šiaulių svečią ir padaryti televizinį reportažą. Aš nemokėjau rašyti tekstų, kaip tai daro žurnalistai, nemokėjau garsinti, kaip tai daro reporteriai. Viskas baigėsi tuo, kad po pusmečio darbo, mano redaktorė pasakė, kad aš esu beviltiškas, kad iš manęs niekada nieko gero neišeis ir, jei būtų jos valia, mane atleistų iš darbo. Buvo labai sunku. Aš neišėjau. Negana to, nusprendžiau įrodyti, kad esu kažko vertas. Kiekvieną vakarą, grįžęs po paskaitų, aš imdavau storą filosofijos chrestomatiją ir garsiai ją skaitydavau savo kambariokui tam, kad išmokčiau kalbėti taip, kaip kalba tikri reporteriai. Ir išmokau.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2015-01-29 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *