Žirgai, tai priklausomybė, nuo kurios neįmanoma išgyti

Kartu su savo trenere Lina Šidagiene.
Kartu su savo trenere Lina Šidagiene.

Garsi jojikė Toni Levistepasakiusi: „Joji ant nugaros gyvulio, kuris sveria apie penkis šimtus kilogramų. Jau vien todėl, kad jis dešimt kartų už tave didesnis, tiesiogine prasme tarp savo kojų laikai „monstrą“. Esmė – būti tuo, kuris kontroliuoja situaciją.“ Apie „karalių sportą“, apie tai, kaip suvalgyti tuos protingus bei elegantiškus „monstrus“, apie svajonę turėti nuosavą žirgyną kalbamės su Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės – Bitės gimnazijos mokiniu Eimantu Katkevičiumi.

Apie žirgus svajojo nuo trijų metukų
Septyniolikmetis Eimantas gimė ir augo mažame Vildūnų kaime. Kiek save atsimena, visada svajojo apie žirgus. Nuolat matydavo tėti, kuris prižiūrintį bendrovės arklius. Berniukas padėdavo juos šerti, girdyti, parvesti į tvartą. Eimantą žavėjo šie dideli, stiprūs ir protingi gyvūnai.
– Peržiūrėjau, ko gero, visus apie žirgus sukurtus filmus ir knygas. Net naktimis sapnuodavau, kaip lekiu ant eiklaus ristūno, – prisimena gimnazistas.
Prieš dvejus metus vaikiną likimas suvedė su pušalotiete Lina Šidagiene, kuri augino žirgus ir ruošė jojikus. Nuo tada žirgų sportas neatsiejama Eimanto gyvenimo dalis.
Nuo Vildūnų iki Pušaloto – 12 kilometrų žvyrkelio. Jei važiuoji asfaltuotu keliu, susidaro ir visas penkiolika. Ir tai tik į vieną pusę! Kitą tai sulaikytų, bet Eimantui nė motais. Ar vasara, ar žiema, lietus ar speigas, vaikinas sėdasi ant dviračio ir mina pas savo 22 metų trakėnų veislės kumelaitę Filipiką.
– Viską atperka treniruotė. Aš ir pailsiu, ir pamedituoju, ir atsigaunu po sunkios dienos gimnazijoje. Dabar treniruojuosi 1–2 kartus, o vasarą ir 3–4 kartus per savaitę. Kai darai tai, kas tau yra svarbu ir teikia džiaugsmą, nei blogas oras, nei tolimas atstumas nėra kliūtis, – teigia Eimantas.
Kai vaikinas pirmą kartą lipo ant žirgo, buvo įsitikinęs, kad viskas bus paprasta ir nesudėtinga – griebs už pavadžio ir nuruks laukais gaudydamas vėją. Realybė pasirodė visiškai kitokia.
– Reikia išmokti tam tikros laikysenos, vadeliojimo technikos ir svarbiausia – atrasti ryšį su žirgu. Priprasti vienas prie kito (ir žmogus prie žirgo, ir žirgas prie žmogaus). Nes tik tada, kai atsiranda tarpusavio harmonija ir gimsta vientisas duetas, kuris gali skrieti per kliūtis, žavėti elegancija ir taurumu. Čia jau prasideda sportas su maloniu raumenų virpuliu, jauduliu ir skrydžio džiaugsmu. O tada „susergama“ žirgais… Jums niekada nebūna blogo oro, o visų drabužių kišenėse yra cukraus ar duonos trupinių. Ir, neišvengiamai, visi pokalbiai baigiasi vien žirgų tema.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2015-01-22 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.