Šaulio priesaika per Sausio įvykius įgavo gilesnę prasmę

Pasvalietis Kęstutis Krasauskas kaip savanoris ir šaulys pelnė ne vieną apdovanojimą.
Pasvalietis Kęstutis Krasauskas kaip savanoris ir šaulys pelnė ne vieną apdovanojimą.

Prieš ketvirtį amžiaus, 1989-ųjų vasarą, pasvalietis Kęstutis Krasauskas „Tremtinio“ lai-kraštyje perskaitė kuklią žinutę apie atsikuriančią Lietuvos šaulių sąjungą. Kęstutis parašė laišką ir gavo kvietimą atvykti į Kauną lapkričio 23-iąją, Lietuvos kariuomenės dieną.
Tuomet Kaune susirinko nedidelis būrelis būsimųjų šaulių, Kęstutis Krasauskas iš Pasvalio buvo vienintelis. Prisiekė šauliai Kauno rajono Pažėrų kaime, prie Šaulių sąjungos iniciatyva pastatyto Lietuvos nepriklausomybės paminklo.
Tų pačių metų pabaigoje Kęstutis Krasauskas gavo šaulių sveikinimą: „Gerbiamas Broli Kęstuti, sveikiname su šv. Kalėdom ir Naujaisiais metais. Lai 1990 metai atneš tau daug gėrio. LŠS Laikinoji Taryba. 1989 gruodžio 21 d. Kaunas“. Ant perlenkto atviruko – Laisvės paminklas, o viduje įdėta fotografija, kurioje prisiekęs Kęstutis bučiuoja Šaulių vėliavą.
1990-ieji atnešė Lietuvos nepriklausomybę, 1991-ieji – kruvinus Sausio įvykius.
1991 metų sausio 11 dieną Kęstutis Krasauskas jau Aukščiausiosios Tarybos rūmuose su kitais Parlamento gynėjais prisiekė dar kartą, tačiau tai tik sutvirtino ankstesnę priesaiką dėl Tėvynės negailėti nei sveikatos, nei gyvybės. Tomis Sausio įvykių dienomis priesaikos žodžiai įgavo labai konkrečią prasmę…
Trumpoje tarnybos charak-teristikoje kariniam laipsniui suteikti Kęstutis pristatomas kaip gerai susipažinęs su savo krašto istorija. Ir bendraujant tai labai lengva pastebėti – Kęstutis ne tik perskaitęs, bet tiesiog išnarstęs visą istoriją, išnagrinėjęs Lietuvos karininkų prisiminimus, išanalizavęs istorinius įvykius, situacijas ir apie viską turintis savo nuomonę.
Beje, Kęstutis išsitaria kadaise mokykloje Pasvalyje nebuvęs pavyzdingas berniukas, vienu metu net buvo išsiųstas pas senelius į Rokiškį, kur jam visai patiko. Būtent Rokiškio mokykloje draugas suole padėjo prieškarinį šaulių „Trimito“ žurnalą. „Ar reikia?“ – paklausė. „Žinoma, reikia“, – suokalbiškai prisipažino Kęstutis. Prieš akis ėmė vertis kitas pasaulis.

Ir rokiškėnė bobutė, gimusi dar prie caro, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo metais, vis ką nors įdomaus papasakodavo, padainuodavo ir apie Lietuvos Trispalvę, ir apie tai, kaip lietuviai sulindo rusui į vieną vietą… Filmus apie prieškarinę Lietuvą Kęstutis žiūrėjo susidarydamas savo nuomonę. Ir filme „Niekas nenorėjo mirti“, atmetus tuometį ideologinį aiškinimą, buvo galima daug ką giliau įžvelgti, suvokti. Rinko ir skaitė Kęstutis nepriklausomos Lietuvos spaudą, buvo išsinagrinėjęs visas prieškarines organizacijas:

– Seniai kildavo minčių. „Nejaugi taip visą laiką gali tęstis?“ Bet kartu lyg ir netikėjom, kai tarsi staiga viskas atsivėrė. Tada ir perskaičiau „Tremtinio“ laikraštyje mažą žinutę-kvietimą stoti į atkuriamą Šaulių organizaciją. Iš tiesų tuomet skaičiau labai daug spaudos.

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-01-13 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. .Didžiuojuosi savo sūnėnu. Dėkui Artūrui Juzrfovičiui /taip pat sūnėnui/ už galimybę susipažinti su tokia informatyvia ir išsamia korespondencija. Sėkmės abiems sūnėnams ir straipsnio autorei.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.