„Kai matau besidžiaugiančias vaikų akis, suprantu, kad dirbu ne veltui“

L. Petrauskienė: „Supratau, kad mes negalime išspręsti visų vaikų problemų, tačiau labai svarbu prisibelsti bent į vieną širdelę...“
L. Petrauskienė: „Supratau, kad mes negalime išspręsti visų vaikų problemų, tačiau labai svarbu prisibelsti bent į vieną širdelę…“

Praeitų metų pabaigoje Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo minimas socialinės pedagogikos Lietuvoje 25-metis. Iš daugiau nei 1200 šiuo metu Lietuvoje dirbančių socialinių pedagogų buvo atrinkti 73 geriausi šalies socialiniai pedagogai ir socialinės pedagogikos mokslui nusipelnę mokslininkai. Apdovanotojų sąraše ir Pasvalio specialiosios mokyklos socialinė pedagogė Loreta Petrauskienė. Jai atiteko net tik Švietimo ministro padėkos raštas, bet ir buvo įteikta Lietuvos edukologijos universiteto profesorės Giedrės Kvieskienės nominacija „Už socialines inovacijas“.
Jūsų dėmesiui interviu su pasvaliete, kuri jau trylika metų rūpinasi pedagogiškai apleistais, mokyklos nelankančiais, paty-rusius socialinę atskirtį, patyčias, turinčius žalingų įpročių ar specialiųjų ugdymosi poreikių vaikais.
Anksti išmoko pasirūpinti savimi
– Savo „darbo stažą“ pradėjau būdama dvylikos metų, – šypsosi Loreta. – Mamos prašydavau prirauti česnako galvučių, pati prisiskindavau ramunėlių ir nešdavau visą šitą gėrį į Pasvalio turgų. Tėtis sunkiai sirgo, tad mamai, dirbusiai tuomečiame Buitinių paslaugų kombinate sandėlininke, visus keturis namų kampus teko laikyti ant savo pečių. Todėl su seserimi labai anksti išmokome pasirūpinti savimi.
Loreta visas vaikystės vasaras praleido dirbdama. Tai prekiavo mamos užaugintomis daržovėmis ar močiutės kiaušiniais turguje, tai dirbdama kioskelyje. Paaugliškų, mergaitiškų svajonių buvo daug. Tačiau mergina žinojo kiek tai kainuoja, todėl visus daiktus, kuriuos pirkdavo už sutaupytus pinigus, tausojo ir saugojo.
Loreta mokėsi Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje. Aktyvios moksleivės buvo pilna visur: buvo klasės seniūnė, mokinių tarybos pirmininkė, dalyvavo įvairiausių būrelių veikloje.
– Dar būdama gimnazistė lankiau Vilniuje esančia geografų mokyklą. Labai patiko šis mokslas, svajojau būti geografijos mokytoja, – prisimena pašnekovė. – Buvau stipri tiksliųjų mokslų žinovė. Fizikos, matematikos, chemijos uždavinius „gliaudžiau“ tarsi riešutus. Buvau šviesios atminties mokytojo Vytauto Kanapecko numylėtinė. Tad kai atėjo laikas rinktis specialybę – pradėjau mąstyti apie farmacininko kelią. Norėjosi įgyti profesiją, kuri leistų tvirtai stovėti ant kojų. Mačiau kaip vargo mama, tad į gyvenimą norėjau kabintis iš paskutiniųjų. Baigusi Pasvalio gimnaziją Loreta įstojo į Kauno technologijos universitetą studijuoti chemijos inžinerijos. Tačiau, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Koją pakišo… meilė.
– Labai anksti panorau sužinoti, ką reiškia suaugusiojo gyvenimas, – šypteli moteris.
Mokslus teko mesti ir sugrįžti į Pasvalį. Kad metai nenueitų veltui, stojo „bent kur“. O tai buvo Šiaulių aukštesnioji medicinos mokykla. Besimokydama pirmame kurse susilaukė sūnaus Klaudijaus. Tiek vyras, tiek tėvai pasistengė, kad jaunoji mama galėtų baigti mokslus. Taip buvo įgyta socialinio darbuotojo specialybė. Tačiau ji tuo neapsiribojo ir sėkmingai baigė Šiaulių universitetą.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2015-01-13 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.