Narteikietės Nijolės Vilčiauskienės kuriamos lėlės, o dar tiksliau – personažai, išraiškingi ir įdomūs. Elegantiška senyva dama giliai susimąsčiusi eina pas notarą rašyti testamento. O tai labai svarbus gyvenimo momentas. Jauna vienuolė irgi paskendusi savo mintyse. Žvejys Jeronimas liūdnas nieko nesužuvavęs. Iš krosnies ištrauktas pagrandukas seneliui išdykėliškai rodo liežuvį. Senelė suokalbiškai šypsosi, o senelis nustebęs…
Kaip Nijolei Vilčiauskienei kilo mintis kurti tokius įspūdingus personažus, į kuriuos žvelgdamas negali likti abejingas – jie labai gyvi ir sukelia įvairių emocijų.
Prieš dvejus trejus metus narteikietė Vilniuje, „Litexpo“ rūmuose, pamatė rankų darbo lėlių parodą ir be galo jomis susižavėjo. Labai knietėjo sužinoti, kaip ir iš ko tos lėlės padarytos. Beje, jos irgi buvo įvairių išraiškų bei pozų.
– Į rankas pakliuvo žurnalas „Karoliukai“, kuriame buvo atskleistas Editos Kušleikienės lėlių pasaulis. Smagu, kad autorė detaliai atskleidė visą lipdymo iš modelino abėcėlę. Pagal ją išbandžiau ir padariau savo pirmą lėlytę. Man ji atrodo tokia liesa, išsprogusiom akim, nevykusi ir juokinga. Gal panaši į sudžiūvusią anglę, – šmaikštauja Nijolė Vilčiauskienė.
O man ji pasirodė visai simpatiška ir įdomi. Juolab kad pirmoji ir taip neblogai pasisekusi. Vis dėlto Nijolė – profesionali menininkė, baigusi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Nijolė gimusi Radviliškyje, tačiau jau nuo vaikystės gyveno Joniškėlyje. Smulki grakšti mergaitė svajojo tapti balerina. Nors tam duomenis turėjo,
bet kas vieną vaiką išleis toli nuo namų gyventi internate!
– Mano laikais baleto reikėjo pradėti mokytis bent jau nuo devynerių metų. Aš iki šiol žaviuosi klasikiniu baletu, – prisipažįsta Nijolė Vilčiauskienė. – Taigi ir pati buvau baikšti, tad niekur neišvažiavau. Tačiau Joniškėlio vidurinėje
mokykloje lankiau meninę gimnastiką, tautinius ir pramoginius šokius. Traukė Nijolę ir kiti menai:
– Dailės mokė mokytoja Valuntienė, kuri turbūt pastebėjo, kad sugebu kažką daugiau ir skirdavo sunkesnių užduočių. Mokytoja Gustienė išradingai mokė rankdarbių. Renkantis, kur toliau mokytis, buvo ir tokių minčių, jog iš meno duonos nevalgysi.
– Dar vaistinės man labai kvepėdavo. Ypač viliojo ir buvo įdomus pats vaistų gaminimas. Tačiau chemija mokykloje nelabai sekėsi,– prisipažįsta Nijolė Vilčiauskienė. Ji nė kiek nesigailėjo įstojusi mokytis į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą.
– Kaune buvo be galo gera. Nenorėdavom trauktis nuo molberto. Ateina dėstytojas, paaiškina ir liekam vieni piešti. Vėl ateina, pasižiūri, kaip sekasi, pasiaiškinam, kartu aptariam ir toliau vieni dirbam. Buvo savarankiškas kūrybinis darbas, gaila, kai studijos baigėsi, – prisimena narteikietė.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-01-10 „Darbe“.
