karinę tarnybą Vietname.
Dabar jaunimui tarytum pasaka atrodo tėvų, senelių prisiminimai apie sovietmečio laikų keliones į užsienį, ypač Vakarų šalis. Šiandien jau sunkiai suvokiama, kad tūlam piliečiui vien viešas pasvarstymas apie kelionę, tarkim, į JAV, Jungtinę Karalystę galėjo baigtis psichiatrinėje ligoninėje. Sovietinės imperijos gyventojus nuo „pūvančio
kapitalistinio pasaulio“ saugojo beveik aklina geležinė uždanga. Tad eilinis gyventojas, be sunkiai gaunamų kelialapių, faktiškai turėjo tik dvi landas prasiskverbti pro tą uždangą – įsidarbinti jūreiviu arba tikėtis, kad teks tarnauti užsienyje dislokuotuose sovietinės armijos daliniuose.
Prieš tris dešimtmečius pastarąja galimybe pasinaudojo pasvalietis, Pasvalio kultūros centro darbuotojas, Gintaro Kutkausko teatro aktorius Valdemaras Ladyga. Jis metus tarnavo Vietname, kuris ir šiais laikais lietuviams tebėra
egzotika apipinta šalis. Savo prisiminimais pasvalietis mielai sutiko pasidalinti su „Darbo“ skaitytojais. Redakcijoje
apsilankiusio pašnekovo pirmiausia pasiteiravome, ar sieja giminystės ryšiai su generolu Kaziu Ladiga.
„Generolas buvo mano senelio pusbrolis. Kiek žinau, retokai abu vienas kitą lankydavo. Prieš dešimt metų Pasvalio krašto muziejuje per Vidmanto Jankausko knygos „Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės
kovose“ pristatymą teko šnektelėti su jo dukra“, – sakė Valdemaras Ladyga.
Gavo „kelialapį“ į Tolimuosius Rytus
Iki armijos Valdemaras kurį laiką dirbo kranininku tuometėje Pasvalio KMK – Kaimo mechanizuotoje kolonoje ir mokėsi DOSAAF mokykloje. Į sovietinę armiją pasvalietis buvo pašauktas 1984 m. rudenį. Iš visos Lietuvos surinktų naujokų pirmas išbandymas laukdavo Vilniuje, skirstymo punkte. Tais metais būsimiems kareiviams kaip tik buvo atidarytos naujos patalpos. „Vilniuje praleidau keturias paras. Kai įsakė išsirikiuoti salėje, pamatėme „pirklius“, tarp jų ir su jūreiviškomis uniformomis, o ant jų kepurių užrašas – „Ramiojo vandenyno laivynas“. Kiekviena naujokų komanda turėjo savo numerius, tad su nerimu laukėme kada pakvies. Ir ką gi – mus „nupirko“ jūreiviškomis uniformomis vilkėję karininkai. Likusieji salėje lengviau atsidusę plojo – ne jiems skirta tarnauti trejus metus, o
mes stovėjome nuleidę galvas. Į namus parašiau laišką, kuris tėvų tikrai nepradžiugino“, – prisiminė pašnekovas pirmąsias būsimo kareivio dienas. Tos pačios dienos vakare Valdemaras kartu su keturiasdešimt likimo draugų išskrido į Maskvą. Sovietinės imperijos sostinėje karininkai pranešė kitą „džiugią“ naujieną – po kelių valandų lėktuvo reisas į Vladivostoką. „Pasprukti tikrai negalėjome, nes karininkas surinko visus dokumentus“, – šyptelėjo Valdemaras. Į Tolimuosius Rytus naujokai kartu su civiliais keleiviais skrido tais laikais vienu moderniausiu sovietiniu orlaiviu IL 82. Chabarovske naujokus persodino į propelerinį „An“ markės lėktuvą. „Jausmas turbūt toks pat, kaip iš naujutėlio „Neoplan“ autobuso persėsti į senutėlį „Ikarus“, – palygino pašnekovas. Jis stebėjosi, kad nuo Chabarovsko iki Vladivostoko besikratančiame šaltame „An“ lėktuve buvo ir stovinčių keleivių. Vladivostoke būsimi kariai taip pat neužsibuvo – juos sunkvežimiais nuvežė į palapinių miestelį. Jame lietuviai sutiko jau iš visos plačiosios Sovietų Sąjungos atvežtus naujokus. Po kiek laiko, vėl kelionė atgal į Vladivostoką, kur jaunuolius paskirstė į Tolimuosiuose Rytuose dislokuotus karinius dalinius. Tarytum didelis akmuo nuo širdies pasvaliečiui nusirito, kuomet sužinojo, kad laukia dveji tarnybos metai. Kaip gi jam pavyko išsisukti iš tarnybos laivyne? „Komisijos gydytoją įtikinau, kad sirgau ne laringitu, kaip buvo parašyta asmens byloje, o meningitu. Tad net neteko išbandyti slėgio kameros, į kurią patenka visi kandidatai į laivyną“, – šypsodamasis toliau
dalinosi prisiminimais V. Ladyga.
Sigitas KANIŠAUSKAS
Visą straipsnį skaitykite 2015-01-10 „Darbe“.
