Šaltas antradienio vakaras. Po kojomis girgždantis sniegas ir nosį gnaibantis šaltukas primena, kad lauke temperatūra gerokai žemiau nulio. Tačiau užtenka praverti svetingas joniškėliečių Vidos ir Sigito Baranauskų namų duris ir pasijunti apgaubtas šilumos. Ne tik sklindančios nuo krosnies. Jaukūs, paveikslais ir floristikos darbais papuošti kambariai, nuoširdus bendravimas ir iš šeimininkų sklindantis optimizmas šildo gerokai labiau nei židinyje spragsinčios malkos. Vidą vietiniai pažįsta kaip uždaros akcinės bendrovės „Joalda“ buhalterę. Tačiau artimieji ir draugai žino, kad jaunos moters rankos sugeba gerokai daugiau nei dėlioti skaičius, išrašinėti sąskaitas ar sudarinėti sąmatas.
Su vyru susipažino šv. Valentino dieną
Vida gimė ir augo Biržų rajone, šalia vingiuojančio Apaščios upelio įsikūrusiame Šimpeliškių kaime. Tame pačiame, kur kažkada gimė garsieji Yčai (Istorikas Jonas tapo pirmuoju tarpukario Lietuvos švietimo ministru, o brolis, teisininkas Martynas savo rankose laikė finansų ministro portfelį). Šeima buvo gausi: du broliai ir dvi sesės. Kol likusieji vaikai po pamokų šėlo kieme, mažoji Vida turėjo kitą užsiėmimą.
– Kiek save pamenu – visada piešiau. Mama mums nuolat pirkdavo įvairias spalvinimo knygutes ir aš pirmoji jas visas nuspalvindavau, – prisimena Vida. – Po pamokų, laisvu laiku, kol mano bendraamžiai dūkdavo lauke, aš imdavau į rankas pieštukus ar akvarelę ir piešdavau.
Ne tik piešė, bet ir domėjosi meno istorija. Ieškojo informacijos, skaitė straipsnius. Dar būdama mokine susitaupė 91 litą (tuo metu vidutinė alga buvo 300 litų) ir nusipirko didžiulę knygą „Meno istorija“, kurią perskaitė nuo pradžios iki galo. Devintoje klasėje Biržuose pradėjo lankyti dailės mokyklą, tačiau jos nebaigė, nes po dešimtos klasės įstojo į tuometę Joniškėlio Igno Karpio aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. Prieš gerus penkiolika metų populiari Pasvalio ir Biržų jaunimo laisvalaikio praleidimo vieta buvo Ličiūnuose veikęs pramogų centras. Būtent ten, šv. Valentino dieną, Vida sutiko joniškėlietį Sigitą. Susipažino. Draugystė netruko peraugti į meilę. Po trejų metų draugystės biržietė ir joniškėlietis sumainė žiedus. Dabar jų gražiuose namuose bėgioja dvi atžalos: dešimtmetė Evelina ir jos metais vyresnis broliukas Evaldas.
Teptukas padeda pailsėti nuo skaičių
Joniškėlio Igno Karpio aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje Vida baigė biuro komersanto specialybę. Kai šiek tiek ūgtelėjo vaikai, toje pačioje mokykloje įgijo apskaitininkės kvalifikaciją. Joniškėlyje įsidarbino UAB „Joalda“ pardavėja. Pagalvojusi, kad mokslo ant kupros nenešiosi, ketverius metus Panevėžio kolegijoje neakivaizdžiai studijavo socialinį darbą.
Kruopščią, darbščią ir sąžiningą darbuotoją netrukus pastebėjo įmonės savininkai.
– Baigusi mokslus Joniškėlio mokykloje, sau pasakiau, kad niekada nedirbsiu buhaltere. Tačiau gyvenimas kartais gerokai pakoreguoja mūsų planus, – šypsosi moteris. – Mane po truputį pradėjo kviesti padėti tvarkyti įmonės apskaitą. O 2011 metais tapau visaverte UAB „Joalda“ buhaltere.
Paklausta, ar lengva suderinti du visiškai nesuderinamus dalykus buhalteriją ir meną, Vida gūžteli pečiais:
– Esu savamokslė. Piešiu tai, ką matau, jaučiu. Dažniausiai vyrauja gamtos, gėlių, kartais mistiniai motyvai. Mėgstu švelnias, „plaukiančias“ spalvas. Nesiekiu kažko šokiruoti ar stebinti. Man tai savotiška terapija, atsipalaidavimo priemonė nuo skaičių, su kuriais praleidžiu visą dieną.
Tačiau vien tapyba drobėje Vida neapsiriboja. Dar viena jos aistra – vilnos vėlimas. Šalikai, sagės, šlepetės, riešinės, net paveikslai gimsta talentingose moters rankose.
– Mamyte, parodyk kitus darbus, – šnibžda į ausį mažoji Evelina.
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2015-01-08 „Darbe“.
