Kalėdų senelio padėjėjo išpažintis

Senelio kepure

Viskas prasidėjo prieš dvidešimt metų. Buvau dvyliktokas. Kažkam į galvą šovė mintis, jog būtų labai gražu prieš Kalėdas pasveikinti būsimuosius pirmokus. Idėja šauni, tik jai realizuoti buvo skirtos gal trys dienos. Tačiau avantiūrizmo mums netrūko. Per porą pertraukų buvo sukurtas scenarijus. Dar dienos prireikė „susiorganizuoti“ kaukes. Kūčių išvakarėse „greitojo reagavimo vaikų linksminimo būrys“ buvo pasiruošęs veikti. Pasirodėme vietiniame vaikų darželyje. Tiesa, pasirodymu to gal nelabai pavadinsi – tiesiog lakstėme, maivėmės ir kažką šūkaliojome. Tai nė iš tolo nebuvo nepanašu į tą „tobulą spektaklį“, kuris buvo aprašytas mūsų scenarijuje, tačiau pasiruošimo įkarštyje apie tokią smulkmeną kaip repeticijos, mes neturėjome kada galvoti. Būtent tada aš pirmą kartą užsivilkau šilkinį, gerokai per didelį Kalėdų senelio paltą, užsimoviau iš tos pačios medžiagos siūtas kumštines pirštines, užsidėjau sintetiniais plaukais apkaišytą kepurę ir dirbtinę barzdą, kuri gerokai smirdėjo… tabaku (regis, mano pirmtakas buvo pigių cigarečių mėgėjas). Tai buvo smagus pokštas, kurį labai greitai pamiršau. Ir kaip aš buvau nustebintas, kai po metų, Kalėdų išvakarėse, man paskambino nepažįstama moteris ir pasiteiravo: „Ar ne jūs pernai mūsų darželyje buvote Kalėdų seneliu?..“
Ir štai jau du dešimtmečius prieš didžiąsias šventes iš paties slapčiausio spintos kampo traukiu maišą, kuriame tvarkingai sulankstyti raudonos medžiagos rūbai, sintetinė barzda, „stebuklingosios“ kojinės (kai vieną kartą dukra paklausė, kodėl Kalėdų senelis avi tėvelio batus, teko imtis konspiracijos priemonių ir užsisakyti ypatingą apavą), ir dviem savaitėm tampu Kalėdų senelio padėjėju.
Per dvidešimt metų būta visko. Atsisukęs atgal, regiu labai savotišką mūsų gyvenimo kaleidoskopą. Aš dar pamenu tuos laikus, kai vaikams užtekdavo tik saldainių rinkinio ir mažos dovanėlės (dažniausiai – lėlytės mergaitei ir mašinėlės berniukui). Tačiau keitėsi pasaulis, keitėsi ir dovanos. Buvo „turkiškas“ periodas su privalomais kramtomosios gumos „blokais“ ir tuo metu madingais megztiniais. Jį pakeitė kiniškų niekučių mada, kuri iš esmės išsilaikė iki pat šių dienų. Tiesa, dabar viskas gerokai nulemta televizinės reklamos ir jau lapkričio viduryje gerai žinau, kas bus dovanų maišuose. Paskutiniais metais labai jaučiamas „skaitmenizacijos poreikis“. Tad net dvimetis jau žino, kad geriausia dovana yra „mobiliakas“ arba „kampiuteris“. Vis pagalvoju: iš kur vargšas Kalėdų senelis turi tiek pinigų?..
Keistas paradoksas: kuo prasčiau gyvename, tuo didesnes ir brangesnes dovanas dovanojame savo vaikams. Kai prieš kelerius metus buvo pats ekonominės krizės įkarštis, neužteko maišų, kuriuose tilptų mažiesiems paruoštos staigmenos…
Mačiau, kaip darželiuose mažėjo vaikų. Vėliau – mamų. Pamenu, vienoje bendruomenėje į susitikimą su Kalėdų seneliu atėjo gal penkiolika vaikučių, tiek pat močiučių ir senelių. Ir nė vienos mamos! Jos buvo tik neakivaizdžiai, didelių, spalvotų dovanų pavidalu. Kaip dabar regiu mažą baltaplaukę mergaičiukę su kasytėmis, sėdinčią man ant kelių: „Seneli, ar tu galėtum mano dovaną nuvežti į Angliją ir padovanoti tam dėdei, pas kurį dirba mano mama. Gal jis ją išleistų Kalėdoms namo…“
Dabar mamos ir tėčiai šventėms dažniausiai sugrįžta. Parveža įspūdingų dovanų. Tik patikėkit manimi, tuo, kuris jau dvidešimt metų padeda Kalėdų seneliui, jūsų vaikams reikia ne dovanų…

Visą straipsnį skaitykite 2015-01-06 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Žinau,kad neprastą rašinėlį neblogai įvertino jautrios internetinio „pagrindinio naujienų portalo“ skaitytojos, bet tai nutiko kone prieš pusmetį. Dabar ir Velykų kiaušiniai sukulti, o vis dar su Seneliu šnekučiuojamės… Čia kaip anų laikų proginis sienlaikraštis kolūkio „raudonajame“ kampelyje: taip vadinamom spalinėm pakabindavo, gerai dar, kad gegužinėm pakeisdavo kitu, o tai, žiūrėk, ir prakabodavo iki Joninių ar net bulviakasio! Kiba atsakinga už „Darbs“ prisibijo Vyriausiausiojo: kaip ne kaip čia ano opusas!
    Majišimts, tegu kabo. Šiandien mane tedomina du dalykai: a) iš ko ta „sintetinė barzda“ buvo padaryta, kad taip „suimdavo“ tabokos dūmus? b) ką rūkė Kalėdų Senelis – „Primą“, „Astrą“, „Jūratę“ ar patį „Kąstytį“?..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.