Kaimo nekeistų į jokį miestą

Dezdemona ir Jonas Karkliai, paaukoję daugiau nei po pusę savo gyvenimo miestui, dabar laimingai gyvena Meškalaukyje.
Dezdemona ir Jonas Karkliai, paaukoję daugiau nei po pusę savo gyvenimo miestui, dabar laimingai gyvena Meškalaukyje.

„Esam senjorai ir visą mums likusį šiam pasauly skirtą laiką tikrai nugvensime kaime. Apie kokį nors miestą nė nesvajojame. Manau, jog blogesnės vietos kaip miestas, žmogui gyventi tikriausiai nėra: visi tik skuba, stumdosi, grumdosi. O kur dar automobilių spūstys… Nors žmonių ten tikrai daug, bet vieni kitų jie nė nemato. Ko norėti, jei to paties daugiabučio namo laiptinės kaimynai vieni kitų nepažįsta. Vardus ir pavardes sužino nebent tik tada, kai susipyksta ar net pradeda bylinėtis dėl kokio nors nieko. Toks žmonių susvetimėjimas tikrai labai slegia“, – tikina jau penkerius metus Meškalaukyje gyvenanti buvusi vilnietė Dezdemona Karklienė.
Jos vyrui Jonui tai buvo grįžimas į tėviškę. Tačiau nesvetimas mūsų rajonas ir poniai Dezdemonai, gimusiai pirmaisiais pokario metais tuomečio Leningrado srityje.
„Tėvai 1958 metais atvyko į Kauną. Ten aš užaugau, baigiau vidurinę mokyklą. Man pradėjus studijas Vilniaus pedagoginiame institute, šeima persikraustė į Grigiškes, kur tėvai dirbo popieriaus fabrike. O aš, 1969 m. baigusi pedagoginį institutą ir gavusi rusų kalbos mokytojos diplomą, turėjau pagal paskyrimą dirbti Saločių vidurinėje mokykloje. Man ten tikrai patiko. Atidirbau ne tik tuos tris privalomus, bet ir dar du metus. Būčiau dirbusi ir ilgiau, bet turėjau grįžti pas tėvus į Grigiškes. Ten 1975 metais ištekėjau už Jono Karklio. Beje, mes draugavome jau tada, kai aš dar mokytojavau Saločiuose, o jis tuo metu dirbo Panevėžyje „Ekrano“ gamykloje. Po vedybų ir gyvenome Grigiškėse. Aš iki pat pensijos, dar 35 metus, mokiau vietinėje mokykloje vaikus rusų kalbos, o Jonas dirbo 28 metus „Plastos“ gamykloje inžinieriumi mechaniku. Per tą laiką užaugo vaikai ir mes tapome seneliais. Pasikeitė ir pačios Grigiškės: kol buvo Trakų rajono miestelis, gyventojai dar šiek tiek bendraudavo tarpusavy, o kai po 1990-ųjų jos tapo Vilniaus miesto dalimi, pristatė ten daug namų, į juos prisikraustė naujų gyventojų. Dabar, kai nuvažiuojam pas dukrą, gyvenančią mūsų bute, gatvėje retai kada pavyksta sutikti pažįstamą žmogų. Jei tenka paviešėti kelias dienas, taip pavargstu, kad lekiu namo kaip akis išdegusi“, – pasakojo ponia Dezdemona.

Edvardas BALČIŪNAS

Visą straipsnį skaitykite 2015-01-03 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.