Paskutines dienas skaičiuojantys 2014-ieji taps įsimintini broliams Laimonui ir Arvydui Daugiams – žmonėms, be kurių neįsivaizduojamas Pasvalio rankinio skrydis į meistriškumo aukštumas. Nusipelnęs Lietuvos treneris Laimonas Daugis šių metų rudenį šventė 70-ies metų jubiliejų, o jo brolis Arvydas – 60-metį. Pokalbis su L. Daugiu buvo spausdintas lapkričio 15 d. „Darbe“, o prieš Naujuosius Metus redakcijoje mielai apsilankyti sutiko Arvydas Daugis.
Pokalbį su visuomet puikios nuotaikos jubiliatu pradėjome nuo šiemet gautų garbingų apdovanojimų. Spalio pabaigoje Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė įteikė „Olimpinę žvaigždę“. Ja pagerbiami tik ypatingų nuopelnų sportui turintys asmenys. Gruodžio 12 d. Kūno kultūros ir sporto departamente Arvydui Daugiui įteiktas medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui“. „Niekada anksčiau per vienerius metus nesu buvęs pamalonintas tokiais garbingais apdovanojimais. Dabar jaučiausi kaip Kutuzovas“, – sau būdinga humoro gaidele kalbėjo treneris A. Daugis.
Gimė toli nuo Lietuvos
Primename, kad trenerio tėvai kartu su vyresniuoju sūnumi Laimonu neišvengė tremtinių dalios. Prieš šešis dešimtmečius Arvydas gimė toli nuo tėvų gimtinės – Tomsko srities Bielyj Jar kaime. „Apie tą kaimą Laimonas galėtų pasakoti – jį nuvežė ir parvežė. O aš Sibire gyvenau tik vienerius metus. Vėliau sugrįžti į tremties vietą, kaip turistui, neteko“, – kalbėjo treneris. Tad savo gimimo vietos vaizdinį – prie Obės intako Ketės įsikūrusį, taigos apsuptą kaimą, kurio gyventojų pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba – jis susikūrė tik iš tėvų ir brolio pasakojimų. Savo gimtine treneris vadina Biržų rajone, maždaug per puskilometrį nuo vingiuojančio Nemunėlio prigludusį Zabiškių kaimą, į kurį sugrįžo pagausėjusi tremtinių šeima. Šeimos galva Lietuvoje darbo negavo. Iki pat pensijos Arvydo tėtis dirbo miškininku kaimyninėje Latvijoje, Jelgavos miškų ūkyje. „Kiekvieną darbo dieną jis rytais pėsčiomis arba dviračiu pusketvirto kilometro turėdavo nusigauti iki mašinos sustojimo vietos, o vakarais tuo pačiu maršrutu grįždavo“, – prisimena pašnekovas. Nors šeima gyveno Lietuvos teritorijoje, tačiau tarpusavyje kalbėdavo latviškai. Tad ir dabar abu broliai bendrauja latviškai. Kalėdas šeima švęsdavo tradiciškai – švenčių išvakarėse sėsdavo prie balta staltiese padengto Kūčių stalo. Didžiausias džiaugsmas abiem broliams būdavo puošti tėtės parneštą, mišku kvepiančią eglutę, po kuria Kalėdų rytą rasdavo kuklių dovanėlių.
„Prisimenu, vaikystėje eidavome į Krasti kaimelio parduotuvę pirkti labai skanių latviškų batonų. O vasaromis uogaudavome Torkalnės miškuose – pririnkdavome po kelis kibirus mėlynių, bruknių, spanguolių. Uogų užtekdavo ir kaimynams“, – toliau vaikystės prisiminimais dalinosi A. Daugis.
Sigitas KANIŠAUSKAS
Visą straipsnį skaitykite 2014-12-30 „Darbe“.
