Rytoj – Kūčios, poryt – Šv. Kalėdos – vienos laukiamiausių metų švenčių. Tradiciškai Kūčios ir Šv. Kalėdos vadinamos šeimos šventėmis. Per jas susitinkame su pačiais artimiausiais ir brangiausiais žmonėmis. Prie Kūčių stalo prisimename ir mus palikusius artimuosius. Apie šių švenčių tradiciją, jų kaitą ir prasmę kalbėjomės su Pasvalio dekanu, Saločių Šv. Juozapo parapijos klebonu, atsargos kapitonu Jonu Tamošiūnu.
– Turbūt ryškiausius švenčių prisiminimus atsinešame iš vaikystės. Kas liko Jūsų atmintyje?
– Kūčių diena prasidėdavo savotišku detektyvu. Mokydamasis Utenos rajono Daugailių mokykloje, gyvenau mokyklos bendrabutyje. Nuo jo iki namų – Žadavainių vienkemio apie tris kilometrai.Tad, atrodo, kojos pačios parnešdavo mane į namus. Kūčių dieną tėtis pargabendavo žaliaskarę miško gražuolę, tad mums, vaikams, didžiausias džiaugsmas būdavo ją papuošti. Eglutę padabindavome paprastais žaisliukais. Augau daugiavaikėje šeimoje, tad Kūčių stalas buvo kuklus. Bet svarbiausia tai, kad prie jo sėsdavo visa šeima. Žinau, kad kai kuriose šeimose maldą prie Kūčių stalo sukalba tėtis. Pas mus tai darydavo mama. Sakraliausias atmintin įstrigęs Kūčių vakarienės momentas – plotkelės laužymas ir dalijimasis ja su brangiausiais žmonėmis. Ant Kūčių stalo visuomet būdavo mamos keptų kūčiukų ir naminio pyrago.Taip pat ragaudavome silkės, žuvies, grybų, medaus, obuolių ir kitų tradicinių Kūčių valgių. Aš asmeniškai labai mėgdavau ir iki šiol tebemėgstu žuvies patiekalus. Prisimenu, kartais seserys sužaisdavo ir burtų traukimus. Kuriai kliūdavo trumpas ištrauktas šiaudas, reikšdavo, kad nebeilgai teks vienai būti. Nakčiai stalo nenukraustydavo – mums, vaikams, sakydavo, kad naktį prie jo susirinks avinėliai.
Rytais po Kalėdine eglute rasdavome ir dovanėlių – saldumynų ar kokių reikalingų daiktų. Apskritai, tais laikais dovanėlių laukimo, kaip dabar, niekas nesureikšmindavo. Tad dabar, mintimis nuklydęs į vaikystę, negalėčiau nei vienos jų išskirti. Didžiausią džiaugsmą teikdavo buvimas kartu ir dalijimasis plotkele.
Šv. Kalėdų rytą skubėdavau atgal į mokyklą. Žinojau, kad po pirmos pamokos direktorius, kaip ir ankstesniais metais, išsikvietęs į kabinetą vėl mane „auklės“ už tai, kad patarnavau per šv. Mišias. Kadangi jau buvau atradęs tikėjimo tiesas, manęs tai nebaugino.
– Keičiasi laikai, keičiasi ir papročiai. Jau senokai kalbama apie perdėtą Šv. Kalėdų komercializaciją, kuri tarytum ištrina šios šventės prasmę. Skubančių žmonių veidai veikiau atspindi didelį stresą ir susirūpinimą, kad tik nepamiršus kam nors dovanų. Kaip būtų galima sugrąžinti Šv. Kalėdų džiaugsmą?
– Iš tiesų, tas šurmulys jau senokai prasideda tuoj po Visų Šventųjų – didžiuosiuose prekybos centruose vietoj žvakelių išdėliojami įvairūs blizgučiai. Gaila, kad ir Kalėdos dažnai jau rašomos be svarbaus žodžio „Šventos“. Kita vertus, reikia atsiminti, kad šalia katalikų, kitų konfesijų atstovų yra netikinčiųjų, kuriems tas ankstyvas prieššventinis sujudimas, galbūt, ir labiausiai reikalingas. Mane stebina, dalies visuomenės, sakyčiau, perdėtas domėjimasis visokiais rytietiškais horoskopais, kalendoriais. Štai ir dabar dažnai išgirstu, kad kiti metai priklauso kažkokiai medinei ožkai. Mes juk turime tokį turtingą ir gilų, daugiau kaip poros tūkstančių metų senumo krikščionybės paveldą. Jis perduodamas iš kartos į kartą. Tai mūsų didžiulė vertybė, tad saugokime ir puoselėkime ją. Ji ir suteiks mums Šv. Kalėdų džiaugsmą. Kai kas manęs klausia, kaip nepasiklysti įvairių prieškalėdinių akcijų ir labdarų maratone. Aš, kaip katalikas, patarčiau jas rinktis pagal savo įsitikinimus. Manau, kad nepriteklių, vargų prispaustam žmogui svarbu ne tik labdara gauta šilta striukė ar maisto davinys, bet ir betarpiškas, šiltas nuoširdus bendravimas, kuris neįkainojamas jokiais pinigais.
– Kaip Jūs šiemet sutiksite Kūčias ir Kalėdas?
– Džiaugiuosi, kad per Šv. Kalėdas tikintieji susirinks į jau šiltą Saločių bažnyčią. Per šiuos metus iš dalies taip pat pavyko atnaujinti bažnyčios altorių, įsigytas naujas krikšto indas. Antrus metus prie Kūčių stalo sėsiu su vienišu parapijiečiu. Pernai aplankiau vienišą močiutę gyvenančią netoli Kubiliūnų kaimo. Šiemet prie Kūčių stalo sėsiu su vieniša, neįgalia Kyburių parapijoje gyvenančia močiute. Man ji yra vienas iš gilaus tikėjimo pavyzdžių – kiekvieną sekmadienį močiutė su vaikštynės pagalba ateina į šv. Mišias Kyburių bažnyčioje. Aptarnauju ne tik Saločių, Kyburių parapijas, bet ir kaimyniniame Biržų rajone esančią Smilgių parapiją. Tad kitąmet per Kūčias vyksiu į ją.
– Pokalbio pabaigoje neapsieisime be tradicinių šventinių palinkėjimų.
– Šiame vis labiau skubančiame pasaulyje raskime laiko sustoti, pamatyti ir atsigręžti į šalia esančius motiną, tėvą, dukrą, sūnų, kaimyną, parapijietį, bendruomenės narį. Jėzaus Kristaus – mūsų Atpirkėjo gimimo šventė kviečia tai padaryti. Dievas su mumis ir mes vieni su kitais, tad prie Kūčių stalo ir per Šv. Kalėdas pasidžiaugime bendryste.
– Dėkoju už pokalbį.
Sigitas KANIŠAUSKAS
