Žurnalistas, pedagogas, tautodailininkas, poetas, kraštotyrininkas

Butkevicius-001Tiek žodžių prireikia, kad apibūdintume Biržuose gyvenantį, bet ir pasvaliečiams pažįstamą Algirdą Vladislovą Butkevičių. O rašyti apie jį yra gražių progų: šių metų vasario 16 dieną jam sukako 75-eri, rugpjūtį tapo Antano Macijausko premijos laureatu, o rudenį Biržų rajono savivaldybė nutarė jam suteikti Garbės piliečio vardą.
A. Butkevičius yra gimęs netoli Pabiržės, Dainiūnų kaime – taigi tikras biržietis. Tačiau po studijų universitete 10 metų (1960–1971) dirbo Pasvalio rajone – lietuvių kalbos vaikus mokė Krinčino, Rinkūnų ir Deglėnų mokyklose (šioje ėjo ir direktoriaus pareigas). „Ir žmoną iš Joniškėlio valsčiaus, dabar jau išnykusio Stasiukų kaimo, susiradau“, – dar vieną ryšį su Pasvaliu paliudija Algirdas. Taip pat prisipažįsta, kad būtent Deglėnuose gyvenant labai įtraukė medžio drožyba, nors drožinėti pradėjęs dar besimokydamas Pabiržės vidurinėje mokykloje. 1966 m. pirmąkart savo drožinius nuvežė į parodą Panevėžyje. Sulaukęs palankaus dailės specialistų vertinimo, netrukus savo darbus jau eksponavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Algirdas tapo Pasvalyje įkurtos Liaudies meno draugijos pirmininku. Dabar jis apie 40 skulptūrų autorius, 2012 m. suteiktas meno kūrėjo statusas.
Vis dėlto didžiąją gyvenimo dalį užėmė žurnalistika. Parašyta šimtai straipsnių, apybraižų, ilgą laiką dirbta, paskui ir vadovauta Biržų rajono laikraščiui „Biržiečių žodis“ (beje, dabartinė redaktorė Janina Bagdonienė kilusi iš Pasvalio krašto). Nuo 2010 metų Algirdas Butkevičius bendradarbiauja ir su Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalu „Šiaurietiški atsivėrimai“. Redakcija gauna straipsnių apie žymius žmones, susijusius su mūsų kraštu, – matyt, čia praleisti jaunystės metai įsirėžę atmintin, be abejo, ir žmonos gimtinė bei giminės neleidžia šio krašto pamiršti. Žurnalas jau spausdino straipsnius apie poetą Antaną Vienažindį, 19 a. pabaigoje kunigavusį Krinčine, apie poetą, 1863 metų sukilimo dalyvį Julių Anusavičių, apie Bernardą Brazdžionį, Eugenijų Matuzevičių ir kt. 2011 m. žurnalo redakcija gavo straipsnį apie A. Vengrį: „Beveik prieš penkiasdešimt metų (1963–1965) teko gyventi literatūros tyrinėtojo, teatrologo ir vertėjo Antano Vengrio tėvų sodyboje. Tuomet ne ką apie Deglėnuose gimusį žymų kultūros žmogų žinojome. <…> Aplankiau vasarą kažkada buvusią tvarkingą ir patrauklią, dabar vargingai atrodančią Vengrynę. <…> Tikėjausi bibliotekoje rasti ką nors kraštotyrininkų sukaupta apie daugiausia kultūrai ir Lietuvai nusipelniusį šios apylinkės žmogų. Neradau. Todėl apie jį rašau.“ Teisi A. Macijausko premijos vertinimo komisijos narė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Idalija Marcinkevičiūtė, teigdama, kad „žurnalistas A. Butkevičius ieško asmenybių, esančių (buvusių) čia, Lietuvoje. Pats kaip istorikas ,,atkapsto“ tai, kas reikšminga mūsų tautos gyvenime, gilinasi į savo krašto asmenybes – kad nebūtų pamiršta praeitis. Praeitis juk ir prasideda čia, kur esame – nuo savo kiemo.“
Šiek tiek apie čia minimą premiją. Ją įsteigė Lietuvos žurnalistų sąjunga, Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija ir Biržų rajono savivaldybė. Antano Macijausko premija skiriama žurnalistui už geriausius žurnalistikos darbus arba iniciatyvas, ugdančias pilietinį patriotizmą, nacionalinio pasididžiavimo jausmą, meilę valstybinei kalbai ir nacionalinei kultūrai. Ji teikiama nuo 2008 m. Beje, Antanas Macijauskas (1874–1950), gimęs Pasvaliečiuose, netoli Pabiržės, – Petro Vileišio bendražygis, publicistas, leidėjas, tautos kultūros puoselėtojas, prisidėjęs prie lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Garbią asmenybę tarytum prikėlė iš užmaršties mūsų kraštietis, A. Macijausko giminaitis, žurnalistas Danielius Mickevičius.
Algirdas Butkevičius tikrai nusipelnęs šios premijos. Dar kartą norisi cituoti mokytoją I. Marcinkevičiūtę: „Jis žino kiekvieno žodžio vertę, kalba labai nuosekliai, atsakingai, remdamasis asmeninėmis patirtimis, pažintimis su kraštotyrininkais, literatūros tyrinėtojais, universiteto, kuriame studijavo, dėstytojais. Todėl faktai patikrinti istoriniais šaltiniais, įtikinantys. <…> A. Butkevičius tekstuose nuolat akcentuoja Biržų krašto ir Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių dvasines vertybės, jų moralines nuostatas.“
Žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ skaitytojai jau galėjo susipažinti ir su Algirdo eilėmis (2011 m. Nr. 1). Jis, kaip mielas literatų bičiulis, kasmet laukiamas tradicinėje poezijos šventėje „Krinčino verdenės“: atvažiuoja ne tik nostalgiškų prisiminimų vedinas, bet dažnai ir radęs ką padovanoti E. ir L. Matuzevičių muziejui, ką nauja papasakoti. Be abejo, pasidalija ir savo eilėraščiais. 1999 metais jis išleido savo kūrybos knygą „Metų laiptai“. Joje eilėraščiai ir drožinių pristatymas nuotraukomis. Šioje knygoje, rašydamas apie save, autorius samprotauja, kad „eilės – tarsi šaltinio versmė. Rodos, jau užakusi, bet staiga prasiveria ir iš dumblo ištrykšta skaidrus vanduo. Taip ir su poezija. Ateina metas, kada būna sunku nerašyti.“
Knyga išleista 60-mečio proga. O metų laiptai kviečia kopti ir kilti. Ir štai jau sveikiname mielą bičiulį su 75-uoju gimtadieniu. Sveikiname ir su garbingais šių metų apdovanojimais. Ši publikacija teliudija pasvaliečių padėką už buvimą su mumis iki šiol.
O pabaiga tegu būna paties Algirdo žodžiai:
Baltais šventadienių rūbais
Apsirengę žodžiai ir mintys
Išeina javų aplankyti
Mano vaikystės laukuos.
Paglostyti rugio varpas
Sumedėjusiais pirštais,
Pasėdėti vidurdienio saulėj,
Atsigerti tylos žalio vyno,
Pabūt su savim
Ten, kur manęs nebėra.

Regina GRUBINSKIENĖ

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.