Kai paukščiai suvienija tyrėjus

T. Zubavičius
T. Zubavičius

Gervės Žuvinte jau negirgsi. O juk neseniai dar snausdavo, gal miegodavo, įbridusios į vandenį. Taip saugiau – gali apsiginti ir nuo gudrutės laputės, kuri kartais sugeba nubristi prie netoli pakrantės esančių ančių lizdų. Dabar gervių nerasi nei vandenyje, nei želmenų laukuose. Jos jau toli. Nebėra ir ilgamečio, Žuvintui dešimtmečius atidavusio, šio rezervato prižiūrėtojo, vietinių pagarbiai vadinto Direktoriumi, krikliniečio iš Dumbliūnėlių kaimo, Teofilio Zubavičiaus (1914 11 09 – 1993 11 12). Prieš porą dešimtmečių jis paliko žemiškąjį pasaulį. Tik didelis gražus kryžius Kriklinių bažnyčios šventoriuje žymi šio savamokslio, bet tikru tyrinėtoju, mokslininku išaugusio ornitologo, paukščių pasaulio gilaus žinovo kapą.

Paskutinius šešerius savo gyvenimo metus Teofilis Zubavičius praleido Stumbriškyje. Gal turėjo viltį pamatyti ten besiganančius stumbrus. Nepamatė. Šie nuostabūs gyvūnai buvo aklimatizuoti ne čia, o Pašilės girioje, Panevėžio krašte. O Stumbriškis – netoli Pušaloto.

Gervės pavasariais gal dar ir sutrimituoja Moliūnų girios paraistėse, bet jau ne jam, dumbliūniečiui Teofiliui. Tam, kuris užaugo gausioje, dvylikos vaikų, ūkininko šeimoje. Tėvo ūkyje – 40 hektarų ariamos žemės ir tiek pat miško. Kai Teofilis kiek paaugo – sužiuro į Moliūnų girią, jos gyvūniją, į tada švarutėlės Pyvesos srovę. Paaugęs susidomėjo laukinių paukščių žiedavimu, kuris tenykščiams sodiečiams tik šypsenėlę kėlė…

Nuo 1931 m. žiedavimo jis ėmėsi visu rimtumu. Susirašinėjo su įžymiuoju ornitologu-profesoriumi Tadu Ivanausku. Kai tik 1937 metais profesoriaus rūpesčiu įkurtas pirmasis Lietuvoje Žuvinto rezervatas, Teofilis pareiškė norą būti rezervato sargu. T. Ivanauskas tuo tik apsidžiaugė. Apsidžiaugęs mandagiausiai, bet įsakmiai nurodė: tu neleisk paežerės žmonėms ežere kiaušiniauti, neleisk, kad plėšriųjų paukščių – vanagų, lingių, o ir varnų, kranklių šeimos gausiai įsiveistų, tegul ir „naminukės“ žuvintiečiai paežerės krūmuose „nesunkia“…

Šviežiai paskirto rezervato sargo-prižiūrėtojo duona pasirodė nelengva. Tekę ir bartis, ir net kiek grumtis su tais paežerių dzūkais: atsirado mat, mąstė jie, kažkoks svetimkraštis, buvęs kareivis ir čia mums pradės drausti, pažeidusius – net bausti. „Žandaras“ koks, ar ne?

Bet viską atpirkdavo mielos valandos su prof. Tadu Ivanausku.

– Teofiliau, būsi pirmasis rezervato tarnautojas-direktorius, globėjas, prižiūrėtojas, – sakė profesorius.

Abiejų ornitologų svajose – gulbių, perėjusių Žuvinto ežere 19 amžiaus pabaigoje, susigrąžinimas čia. Iš Kauno Tadas Ivanauskas čia atvažiuodavo dviračiu. Melduose abu skaičiuodavo paukščių lizdus.

– Teofiliau, kaip mūsų gulbės? – klausdavo atvažiavęs. O ant dviračio rėmo – kanadietiškų ryžių maišelis. Tam, kad ištikimasis Teofilis juos paežerėse pasėtų kaip lesalą laukinėms antims. Sunkiai, bet gulbės ežere aklimatizavosi. Paukščius rezervate uždrausta medžioti, tad vėl medžiotojai skersakiavo į T. Zubavičių.

Paukščių rezervate daugybė, bet įdomiausia – mėlyngurklė. Tadas Ivanauskas manė, kad šis spalvingas paukštelis Lietuvoje neperi, o tik kartais atskrenda. O Teofilis matė tą mėlyngurklę čiulbant paežerės krūmuose, vėliau rado ir lizdą. Nusivedė prie jo profesorių ir labai nudžiugino.

Kasmet Teofiliui tekdavo žieduoti 2–3 tūkstančius paukščių ir tai buvo darbas – laimė.

Albinas KAZLAUSKAS

Visą straipsnį skaitykite 2014-11-11 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.