Išvažiuojant tamsoje paskendusią Liudvikos Morkevičiūtės didžiulę medžiais apaugusią vienkiemio sodybą Puigiškiuose ryškiai apšvietė pilnėjantis mėnulis ir tai dar labiau sustiprino pojūtį, kad žmogus ir pasaulis kupinas paslapčių, kurios vis dėlto kažkaip veikia.
– Yra galia duota, Dievo duota, be to, ir gamta gydo. Per kūną rankom „pervažiuoju“ ir skausmas, liga pasitraukia. Bet ir pats žmogus turi tuo tikėti, – kalba į 86 metus įkopusi Liudvika Morkevičiūtė.
Kaip sakoma, laisva valia rinktis: nori – tikėk, nori – netikėk.
– Aš nieko prievarta pas save nei kviečiu, nei tempiu. Žmonės patys atvažiuoja, – sako senolė.
Į šį vienkiemį suka negalavimų prispausti
Liudvika kilusi iš Rojūnų kaimo, gimusi 1929 metų vidurvasarį. Mokėsi Šunkiškių pradinėje mokykloje, baigė keturis skyrius.
– Galvos tai neturėjau, mokslas nesisekė, – prisiminusi numoja senolė. – Bet ir šiandien dar turiu proto viena gyventi. Pinigus suskaičiuoju, man jų užtenka.
Pergyveno Liudvika baisius karo metus, šeimai tragišką pokarį.
– Gyvenom pamiškėje. Tai vieni vyrai ateina, tai kiti. Labai sumuštas tėvelis mirė, atseit, turėjo ryšį su banditais. O mes, trys seserys ir mama, buvom išvežtos į Sibirą, į Irkutsko sritį. Iš tremties grįžom po dešimties metų, – pasakoja Liudvika Morkevičiūtė. – Tėviškės sodybos Rojūnuose neliko, tad nusipirkom šį Puigiškių vienkiemį, beje, iš latvio. Taigi čia yra latviškos dvasios.
Senolė išsitaria, jog kadaise Rojūnuose vien Morkevičių gyveno septyni kiemai. O dabar tame kaime iš viso vos du gyventojai.
– Ir Puigiškiuose gal tik trijose sodybose dar yra gyvybės. Nyksta senieji kaimai. O miestuose žmonių daugybė, – svarsto Liudvika.
Puigiškiuose jos sodyba nelabai toli nuo nuolat gaudžiančios „Via Baltica“ magistralės, tuoj už Puškonių kaimo. Įdomiausia, kad šį vienišą vienkiemį daug kas žino. Ne tik iš mūsų, bet ir iš aplinkinių rajonų vis užsuka žmonių…
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį rasite 2014-11-08 „Darbe“.
