O kaip šiandien gyvena melžėjos? Kažkaip netikėtai stūktelėjo, atrodo, toks paprastas ir gyvenimiškas klausimas. Juk kadaise melžėjų portretai iš laikraščių puslapių žvelgdavo labai dažnai. Buvo toks keistas sovietmečio paradoksas: melžėjos lyg ir išaukštintos, tačiau mergaitės būdavo savotiškai persergėjamos, jeigu nesimokys, tuomet eis karvių melžti. Suprask, čia jau paskutinis darbas…
Anksčiau pakalbinti melžėją buvo vieni niekai – daugybėje fermų triūsė pulkai darbuotojų.
Šiandien ne tik melžėjų nedaug likę, bet dar ir kai kurių ūkių savininkai uždraudžia joms su žurnalistais bendrauti. Tarsi melžėjos gali išduoti kažkokias baisiai svarbias valstybines ir komercines paslaptis…
„Draugystės“ žemės ūkio bendrovės vadovas Juozas Jarašūnas savo fermos darbuotojų neslepia po devyniais užraktais: prašom, kalbinkit, fotografuokit, kiek norit ir kur norit.
Žilpamūšio karvių komplekso plotai nemenki, tad eidamos dairomės, kur čia galėtų būti darbuotojų kambarys. Kurias duris praveriam, ten mus pasitinka nustebusių karvių mūkimas.
Tačiau fermų teritorijoje vienas po kito važiuojantys darbuotojai patys sustoja ir paslaugiai rodo, kur eiti…
Fermos darbuotojų kambaryje jau laukia zootechnikė-selekcininkė Laima Bulakina ir melžėja Rasa Gerštautaitė-Boičuk, spėjusi privirti visą kalną šviežutėlių spurgų. Prisipažįsta, kad virtuvėje padėjo penkiolikmetis sūnus Konstantinas.
– Jis ir obuolių pyragą moka iškepti, – išduoda Rasa, gyvenanti Puodžių kaime, maždaug už keturių kilometrų nuo Žilpamūšio. – Mūsų šeima įsikūrusi keturbučiame name.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį rasite 2014-11-04 „Darbe“.
