2013 metais leidykla „Humanitas“ išleido knygą „ Antanas Vaičiulaitis. Laiškai“. Lietuvos diplomatas, rašytojas, vertėjas savo bičiuliams parašė šimtus dalykiškų laiškų. Juose – kūrybiniai reikalai ir beveik nėra asmeniškų ar buities dalykų. A. Vaičiulaitis (1906–1992) laiškus rašė nuo 18 metų iki pat mirties. Knygoje atrinkti 1236 laiškai. Vyrauja laiškai, rašyti Jonui Aisčiui (prieškaryje jis žinomas kaip J. Kossu-Aleksandravičius) – jų per 270. Tačiau antrąją vietą užima korespondencija, skirta Pasvalio kraštiečiui, poetui Bernardui Brazdžioniui.
1941 m. spalį rašytame laiške A. Vaičiulaitis teigia: „Taip aš džiaugiuosi dėl kiekvieno lietuvio, apie kurį išgirstu sveiką išnėrus iš raudonosios upės pavojų“. O 1945 m. rugpjūčio 31 d. laiške diplomatas džiaugiasi sužinojęs, kad B. Brazdžionis jau laisvame pasaulyje, neužmirštas, laukiamas ir brangus. Kitame prašo leidiniui reikalingos poeto biografijos – parašyti, kur gimė, augo, mokėsi, kokius poetus skaitė, kaip susidarė kūrybos pasaulėvaizdis, o kad būtų įdomiau skaitytojams – prašo įdėti ir vaizdingesnių smulkmenų. Primena, kad B. Brazdžionio straipsnį apie Maironio portretus mielai panaudotų „Aidų“ žurnalui (1956 m. Nr. 5 jis ir išspausdintas). Džiaugiasi B. Brazdžionio parengtais ir 1952 m. Romoje išleistais Maironio „Pavasario balsais“. Iš laiškų sužinome, kad B. Brazdžionis 1974–1987 metais gyveno Los Andželo priemiestyje Vistoje, kurią vadinęs ne Vista, o Visata… Rašytojas Antanas Vaičiulaitis rašo nežinąs, ar per Stebeikėlių kaimą, kur gimė B. Brazdžionis, tekanti Agluonos upė, ar jis kada nors braidęs joje (nežinojo, kad ten teka Pyvesa, bet ne Agluona).
Viename iš laiškų A. Vaičiulaitis rašo, kad turėjo laiko tvarkyti senus ir kitokius laiškus ir „tarp jų, bene didžiausias pundas susikrovė iš Paties…“ (t. y. B. Brazdžionio).
Visą straipsnį rasite 2014-10-14 „Darbe“
Albinas KAZLAUSKAS
