Jaučiasi reikalingos, todėl yra laimingos

4
Daujėnų pašte darbuojasi darni trijų moterų komanda: laiškininkė Genovaitė Žagrienė, pašto viršininkė Vida Kazilionienė ir laiškininkė Irma Trybienė.

Ilgametės Daujėnų miestelio pašto istorijos kūrime dalyvavo net trys dabartinės šio pašto viršininkės Vidos Kazilionienės šeimos kartos. Daugiau kaip 30 metų – nuo 1954-ųjų iki 1986-ųjų – Daujėnų pašte dirbo Vidos mama šviesaus atminimo Genovaitė Urbonaitė-Likienė. Beje, Vidos tėtis irgi buvo ryšininkas – įvesdavo telefono ir radijo abonentus, remontuodavo aparatus.
Išėjusią į pensiją Vidos mamą pakeitė daujėnietė Irena Jankauskienė, o nuo 2002-ųjų miestelio paštui vadovauja Vida Kazilionienė. Prieš keletą metų jos jaunylė dukra, irgi Vida, tuomet dar gimnazistė, parengė projektinį darbą „Daujėnų pašto raida“, kuris merginai pelnė Nacionalinės mokinių ir jaunimo kraštotyros ekspedicijos laimėtojos titulą. Taigi, pirmiausia žiupsnelis Daujėnų pašto istorijos iš Vidos Kazilionytės kūrybinio darbo.

Į bažnyčią, kermošių ir paštą
1927 metais, Lietuvoje išsiplėtus pašto operacijoms, be pašto įstaigų bei agentūrų, įvedamas dar ir trečias kaimui skirtas pašto tipas – pašto punktas, kuris tik išdavinėja paprastą korespondenciją ir pardavinėja pašto bei žyminius ženklus (vertybinius popierius). Toks punktas buvo įsteigtas ir Smilgiuose (kaimas Daujėnų seniūnijoje – red.).
Apie 1930 metus daujėnietės Onos Zigmantavičienės namuose įsikūrė VII eilės paštas. Jo viršininku dirbo Alfonsas Kučinskas. Pašte buvo priimama paprasta ir registruota korespondencija, čia galėjai atsiimti spaudą, laiškus, nusipirkti pašto ženklų bei vokų. Paštas nepriimdavo brangiai įvertintų laiškų, brangių perlaidų, siuntinių. Tokios rūšies siuntos nepasiekdavo ir Daujėnų – jas gyventojams reikėdavo atsiimti didesniame pašte. Paštas buvo vežamas du kartus per savaitę, vežiojimu rūpindosi valsčių savivaldybės. Į Daujėnus paštą vežiodavo Povilas Rasiukas. Kurį laiką vežė ir Vladas Vadapolas iš Smilgių – jį žmonės praminė „paštoriumi“. Kai veždavo pinigus, saugumo sumetimais kartu važiuodavo ir antras žmogus. Kokie laikai bebūtų – karo ar pokario – Daujėnų pašto vežimas, net ir su pinigais, niekada nebuvo užpultas ar apiplėštas. Paštas dirbdavo ir šventadieniais. Tai ypač patogu buvo toliau įsikūrusiems kitų kaimų gyventojams, kurie tik tomis dienomis ateidavo į miestelį, bažnyčią, kartu aplankydavo ir paštą.
Bekylanti Lietuvos ekonomika ir kultūrinė pažanga skatino korespondencijos pristatymą į atokesnius kaimus. Paštui prireikė papildomų darbuotojų. Žmonės nebe patys eidavo atsiimti spaudos į Daujėnų paštą – ją į namus pristatydavo laiškininkai.
Pašto ženkluose – kūjis ir pjautuvas
1940 metais, sovietams okupavus Lietuvą, lietuviški pašto ženklai buvo išimti iš apyvartos, pakeisti sovietiniais ženklais su kūjo ir pjautuvo emblemomis.
1954 metais Daujėnų pašto viršininke tapo Vincenta Grinskienė, o antrąja darbuotoja buvo priimta Genovaitė Likienė. Viena iš darbuotojų nuolat turėjo būti pašte prie komutatoriaus, nes telefono pasikalbėjimus reikėdavo sujungti rankiniu būdu. Abonentas iš savo namų galėjo paskambinti tik į paštą, o telefonininkė sujungdavo su nurodytu abonentu. Pokalbiui pasibaigus, abonentus rankiniu būdu reikėdavo ir atjungti. Šis darbas buvo ypatingas, nes tuomet telefonus turėjusių įstaigų ar gyventojų buvo labai nedaug. Tarkim, 1940 metais Daujėnų valsčiuje veikė tik septyni telefono abonentai, trys iš jų – privatūs.
1958 metais Daujėnų pašto viršininke buvo paskirta Genovaitė Likienė. Pašte dirbo net septyni laiškininkai: Stasė Vadapalaitė, Pranė Bedalytė-Gurskienė, Jadvyga Bieliauskienė, Antanas Mockūnas, Janina Morkūnaitė-Arlauskienė, Vincenta Grinskienė ir Ona Krikščiūnienė. 1967 metais miestelyje pastatė tipinį apylinkės administracinį pastatą. Į pirmą jo aukštą persikėlė ryšių skyrius, iki tol, kaip minėta, dirbęs Onos Zigmantavičienės troboje. Kitose pirmo aukšto patalpose buvo sumontuota automatinė telefono stotis, o rankinis komutatorius panaikintas. Nors abonentas, pats surinkęs telefono numerį, paskambinti galėjo tik savo rajono ribose, tuomet tai atrodė kaip didelis telefonizacijos pasiekimas. Tačiau žmogus, norintis paskambinti, tarkim, į Kauną, turėdavo ateiti į paštą. Pašto darbuotoja skambindavo į Pasvalio telefono-telegrafo stotį ir užsakydavo pokalbį su nurodytu numeriu. Sujungimo tekdavo laukti apie dešimtį minučių.
Sovietiniais laikais pašto darbas buvo labai politizuotas. Laikraščių prenumeratą reguliuodavo komunistų partijos rajono komiteto trečiasis sekretorius, atsakingas už agitaciją bei propagandą. Paštams būdavo nustatyta, kiek reikia užprenumeruoti rusiškų leidinių, net ir vaikiškų, tarkim, „Murzilka“, „Vesiolyje kartinki“. Spauda būdavo pristatoma ir sekmadieniais, tad laiškininkai neturėjo laisvų dienų pabūti kartu su kitais savo šeimos nariais.

Zina MAGELINSKIENĖ

Visą straipsnį skaitykite 2014-10-09  „Darbe“

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.