„Numačiau, kad man reikia gyventi iki šimto metų“, – šyptelėjo 90-ies metų jubiliejų švenčianti mokytoja, menininkė Irena Porvaneckienė, atsakydama į gausybę sveikinimų ir linkėjimų. Jie buvo išsakyti, išdainuoti, padeklamuoti praėjusį šeštadienį pilnutėlėje Pušaloto mokyklos salėje, minint garbingą mokytojos 90-ies metų jubiliejų. Praėjusį ketvirtadienį „Darbe“ buvęs jubiliatės kolega Adolfas Talačka priminė, kad I. Porvaneckienė apdovanota daugialypiu talentu. Ji – puiki, mokinių mylima mokytoja, dailininkė, poetė, skaitovė, chorų dirigentė, režisierė. Turbūt iš jų pats talpiausias ir gražiausias žodis yra Mokytoja. Kam teko laimė bendrauti su Mokytoja, turbūt visi pajuto iš jos sklindančią vidinę inteligenciją, gyvenimo džiaugsmą. Tokia Mokytoja buvo ir per jubiliejinę popietę.
Šventinio renginio vedėjos, jubiliatės buvusios auklėtinės, pušalotietės Genovaitė Kriaučiūnienė ir Gražina Pranckūnaitė pasistengė, kad per dvejas valandas būtų atskleista kuo daugiau šios šviesios asmenybės veiklos pusių. Po trumpos eiliuotos įžangos, jubiliejinę I.Porvaneckienės akvarelių parodą, kuri papuošė aktų salės sieną, pristatė miestelio bibliotekininkė Vera Mašalienė. Žodį tarė ir parodos autorė. „Šiose, naujam gyvenimui prikeltose akvarelėse vyrauja sodrios spalvos. Norisi likimą nors paveikslais pasakoti“, – kalbėjo jubiliatė. Ji minėjo, kad nutapytų akvarelių niekada neskaičiavo. „Manau, kad per pora tūkstančiųjų tikrai paleidau į pasaulį“ , – šypsodamasi tarė I. Porvaneckienė.
Sigitas KANIŠAUSKAS
Visą straipsnį skaitykite 2014-09-30 „Darbe“
